Daugiau nei metai liko iki planuojamo kadencijos vidurio perskirstymo, kai 2027-ųjų pradžioje bus iš naujo dalijamasi Parlamento vadovybės pareigomis, tačiau užkulisiniai planai ir varžybos dėl įtakingų postų jau vyksta.

Parlamentinės frakcijos į savo darbotvarkes įtraukia pokalbius apie aukščiausius postus, tikėdamosi užsitikrinti solidžias pozicijas – nuo Parlamento pirmininko iki komitetų vadovų ir svarbių pareigų politinėse grupėse.

Šįkart didžiausios Parlamento frakcijos neišvengiamai susidurs tarpusavyje dėl itin geidžiamo Parlamento pirmininko posto. Tuo pačiu metu vadinamasis „sanitarinis kordonas“ prieš kraštutines dešiniąsias jėgas patiria naują išbandymą dėl įtakingų pareigų, o užkulisiuose dėliojama nauja, Rusijai palankesnė politinė grupė.

Štai penki pagrindiniai aspektai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

1. Kova dėl Parlamento pirmininko posto

Nenuostabu, kad dabartinė Parlamento pirmininkė Roberta Metsola siekia trečios kadencijos, kuri ją paverstų ilgiausiai šias pareigas ėjusia šio organo vadove. Nei ji pati, nei Europos liaudies partijos (ELP) lyderis Manfredas Weberis to neneigia.

Parlamento pirmininkas renkamas dvejų su puse metų kadencijai, su galimybe ją pratęsti. Viena Parlamento kadencija trunka penkerius metus.

Metsola užsiminė apie trečios kadencijos galimybę, kai 2023 m. birželį viešai atsisakė grįžti į Maltą ir siekti savo nacionalinės partijos vadovės posto. Paklausta per spaudos konferenciją 2024 m. spalį, ar ketina vėl kandidatuoti, ji atsakė: „Dar liko 15 mėnesių iki kadencijos vidurio ir aš kasdien dirbu darbą, kuriam buvau išrinkta.“

Ne vienas parlamentaras ir pareigūnas teigia, kad Metsola kryptingai siekia naujos kadencijos. „Ji veikia nuolatinio kampanijos režimo būsenoje, dalija paslaugas Europos Parlamento nariams ir pareigūnams“, – teigė vienas liberalų frakcijos „Renew Europe“ narys.

Tokia strategija stato Metsolą ir ELP ant kolizijos kurso su Socialistų ir demokratų (S&D) frakcija. Tai antra pagal dydį Parlamento politinė grupė, kuri tvirtina, kad vadovo postas kadencijos viduryje pagal kadencijos pradžioje sudarytą galios pasidalijimo susitarimą turi atitekti jiems. Tačiau ELP vengia aiškiai pripažinti, kad yra įsipareigojusi tokiam susitarimui.

S&D iki šiol nepasiūlė savo kandidato, kuris galėtų pakeisti Metsolą, ir tai neliko nepastebėta net tarp jų sąjungininkų. Vienas žaliųjų europarlamentaras, paklaustas, ar remtų socialistų kandidatą, sakė: „Pagalvosiu, kai jie jį turės. Negaliu remti miglotos pretenzijos į postą.“

Ši vidinė ELP ir S&D įtampa suteikia erdvės „Renew Europe“ – trečiajai centristinės koalicijos dalyvei – svarstyti kompromisinio kandidato idėją, pasak dviejų liberalų frakcijos narių.

2. Ar kraštutinė dešinė gaus vadovaujamų pareigų?

Kadencijos vidurio perskirstymas vėl išbandys vadinamąjį sanitarinį kordoną – neformalų centristinių jėgų susitarimą neleisti kraštutinei dešinei dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus ir užimti reprezentacinius postus.

Praktikoje ši taisyklė jau nebėra griežtai taikoma priimant teisės aktus: pastaruoju metu ELP ne kartą balsavo kartu su kraštutine dešine, ypač migracijos ir dereglamentavimo klausimais.

Vis dėlto Weberis yra pabrėžęs, kad jam ir jo politinei šeimai „raudona linija“ yra bet kokių vaidmenų „ekstremaliai dešiniems“ politikams suteikimas, kai kalbama apie institucijos atstovavimą, administracines pareigas ir kitas vykdomąsias funkcijas.

Liberalios ir centro kairės frakcijos teigia Weberiu nepasitikinčios, nes ELP vis dažniau bendradarbiauja su kraštutine dešine balsavimuose. Jos įtaria, kad per derybas dėl vadovybės postų Weberis gali mėginti išnaudoti Parlamento pirmininko pavaduotojų ir komitetų vadovų pareigas kaip mainų priemonę, siekdamas užsitikrinti paramą dar vienai Metsolos kadencijai.

ELP gretose taip pat vis dažniau keliami klausimai, ar įmanoma ir toliau laikyti kraštutines dešiniąsias jėgas nuo galios postų Briuselyje, kai jos vadovauja kai kurioms nacionalinėms vyriausybėms.

„Ką mes darysime, kai Jordanas Bardella taps Prancūzijos prezidentu?“ – retoriškai klausė vienas ELP europarlamentaras, primindamas, kad tokia didelė valstybė kaip Prancūzija negali būti eliminuota iš svarbiausių postų Briuselyje.

Po didelių laimėjimų 2024 m. Europos Parlamento rinkimuose kraštutinių dešiniųjų „Patriotai už Europą“ ir „Europos suverenių valstybių“ grupės negavo nė vieno Parlamento pirmininko pavaduotojo posto, taip pat komitetų pirmininkų ar jų pavaduotojų pareigų.

Nors šie sprendimai buvo priimti balsavimu, „Patriotai“ – trečia pagal dydį Parlamento frakcija – juos apskundė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Jie tvirtina, kad tokia praktika yra diskriminacinė ir pažeidžia paties Parlamento vidaus taisykles, kurios numato, kad vadovaujamos pareigos turi atspindėti visos institucijos politinę sudėtį.

Jeigu teismas priimtų jiems palankų sprendimą (jo data dar nenustatyta), „Patriotai“ galėtų išlošti nemažai įtakingų pozicijų.

3. Planai nuversti frakcijų vadovus

Kai postų perskirstymas tampa neaiškus, o parlamentarai užuodžia galimas progas, dažnai ima sklisti kalbos apie „vidinius perversmus“. Šiuo metu pažeidžiamiausios atrodo kairiosios ir liberaliosios frakcijos.

Žaliųjų frakcijoje abu pirmininkai – Terry Reintke ir Basas Eickhoutas – priklauso vadinamajai pragmatinei stovyklai, linkusiai ieškoti kompromisų ir palaipsniškų laimėjimų. Tačiau idealistiniu laikomas frakcijos sparnas vis labiau nusivylęs, jo manymu, pernelyg švelniu opozicijos stiliumi ir reikalauja daug griežtesnio tono. Tai kuria prielaidas vidiniams konfliktams.

Panaši padėtis ir „Renew Europe“ gretose: frakcija suskilusi tarp kairiau, ekologiškiau nusiteikusio sparno ir ekonomiškai liberalesnio, dešiniau linkusio flango. Abiejose pusėse manoma, kad kita stovykla ruošiasi mesti iššūkį dabartinei lyderei Valérie Hayer. Jos poziciją silpnina ir prastėjantys Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono reitingai, teigia keturi liberalų frakcijos pareigūnai.

Kaip galimos alternatyvos Hayer minimos Slovakijos, Nyderlandų ir Belgijos delegacijos, tačiau kol kas nė viena ryški asmenybė neišsiskiria kaip reali varžovė.

Kairiųjų frakcijoje kadencijos pradžioje buvo neoficialiai sutarta, kad Vokietijos atstovą Martiną Schirdewaną vėliau pakeis Graikijos europarlamentaras, kaip vienas iš dviejų frakcijos pirmininkų. Vis dėlto Graikijos delegacija per metus neteko pusės savo narių (iš keturių liko du), todėl atsivėrė kelias naujiems pretendentams, pasak dviejų frakcijos pareigūnų.

Kitų frakcijų vadovų pozicijos atrodo gerokai tvirtesnės.

Weberis išlaiko tvirtą kontrolę ELP po 12 metų jos priešakyje, nors kritikai tvirtina, kad būtent dėl tokio ilgo vadovavimo partijai reikalingas atsinaujinimas.

Dešinioji Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcija, taip pat kraštutinės dešinės „Patriotai už Europą“ veikiausiai išlaikys dabartinę vadovybę.

Socialistams ir demokratams daug kas priklausys nuo to, ar jiems pavyks gauti Parlamento pirmininko postą – tai geidžiamiausios pareigos, dėl kurių varžytųsi įtakingiausios nacionalinės delegacijos: ispanai, italai ir vokiečiai.

Jei S&D nepavyktų perimti Parlamento pirmininko posto, nacionalinės stovyklos tikėtina pradėtų varžytis tarpusavyje dėl frakcijos pirmininko pareigų. Šiuo metu frakcijai vadovauja ispanė Iratxe García. Vis dėlto kol Ispanijos ministro pirmininko Pedro Sánchezo vadovaujama silpna kairioji vyriausybė laikosi, García greičiausiai išliks poste – jai remti turėtų pakakti vienos didelės ES valstybės palaikymo.

4. Parlamentarų migracija tarp frakcijų

Vokietijos Pažangos partijos atstovas Lukas Sieperis neseniai paskelbė, kad, jeigu tam pritars jo partijos nariai, prisijungs prie „Renew Europe“ frakcijos. Taip jis iš nefrakcinio europarlamentaro taps liberalų grupės nariu.

Šis žingsnis tapo savotišku starto signalu metams, kuriuos žymės užkulisinės derybos ir politinis „arklių turgus“, kai frakcijos mėgins prisivilioti europarlamentarus, kuriuos, jų manymu, galima perkalbėti pažadėjus tinkamą postų ir įtakos derinį.

„Akivaizdu, kad visos Parlamento frakcijos siekia augti, nes tuomet didėja jų įtaka“, – paklausta apie tai sakė „Renew Europe“ pirmininkė Hayer. „Žinoma, mes taip pat siekiame daugiau narių.“

Italijos centro kairės Demokratų partijos atstovė Elisabetta Gualmini neseniai pranešė pereinanti iš S&D į liberalų „Renew“ frakciją.

Šiuo metu „Renew Europe“ yra penkta pagal dydį Parlamento frakcija ir siekia aplenkti ketvirtoje vietoje esančią ECR. Jas skiria vos dvi vietos.

Visos frakcijos siekia turėti daugiau europarlamentarų, nes tai reiškia didesnį finansavimą, daugiau kalbėjimo laiko ir geresnes pozicijas nustatant, kas ir kokia tvarka kalba komitetuose bei plenarinėse diskusijose.

„Frakcijos kreipiasi praktiškai į kiekvieną europarlamentarą, kuris teoriškai galėtų pakeisti stovyklą – MEP’ų „apsipirkimas“ vyksta visur“, – teigė vienas Žaliųjų frakcijos parlamentinis padėjėjas.

5. Nauja Rusijai artima politinė grupė

Kipro „YouTube“ žvaigždė, tapęs politiku, Fidias Panayiotou kartu su Slovakijos kairiosios populistinės partijos „Smer“ europarlamentarais planuoja kurti naują frakciją. Apie tai pirmą kartą pranešta dar 2024 m. birželį, o neseniai šią informaciją Fidias patvirtino ir Kipro žiniasklaidai.

Šie europarlamentarai kartu su Vokietijos Sahros Wagenknecht aljanso nariais pernai vyko į Maskvą dalyvauti Rusijos prezidento Vladimiro Putino pergalės dienos minėjime.

Kol kas jie neatitinka reikalavimų, keliamų naujai Parlamento politinei grupei: reikalingi bent 23 europarlamentarai iš mažiausiai septynių skirtingų valstybių narių. Tačiau kadencijos vidurio perskirstymas ir intensyvesnis postų dalijimasis gali paversti šį projektą įmanomu.

Planuojamos grupės jungiamoji idėja – „taika ir socialinis teisingumas“. Pasak vieno su derybomis susipažinusio pareigūno, jie jau yra „gana arti“ reikiamo narių skaičiaus. „Idėja tokia, kad grupė neturi būti steigiama vos su minimaliu narių kiekiu – jie nori, kad ji būtų stabili.“