Mokesčių teisingumas yra itin svarbus bet kuriai visuomenei – jis parodo, ar žmonės moka mokesčius proporcingai savo pajamoms ir turtui. Daugumoje Europos valstybių taikoma progresinė sistema: kuo didesnės pajamos, tuo didesnė ir mokesčių našta.

Tačiau maksimalūs gyventojų pajamų mokesčio tarifai, taikomi didžiausias pajamas gaunantiems gyventojams, labai skiriasi. Ryškiai matomas skirtumas tarp šiaurės vakarų Europos ir rytinės žemyno dalies.

Didžiausi ir mažiausi tarifai: nuo 10 % iki daugiau kaip 60 %

2026 m. duomenimis, remiantis „Tax Foundation“ skaičiavimais, aukščiausias gyventojų pajamų mokesčio tarifas Europoje svyruoja nuo 10 % Bulgarijoje ir Rumunijoje iki net 60,5 % Danijoje.

Be Danijos, daugiau kaip 50 % ribą viršija dar šešios šalys: Prancūzija, Austrija, Ispanija, Belgija, Portugalija ir Švedija. Šiose valstybėse geriausiai apmokami darbuotojai ir didžiausius atlyginimus gaunantys specialistai susiduria su itin didele mokesčių našta.

Labai aukšti, arti 50 % esantys tarifai taip pat taikomi Slovėnijoje ir Nyderlanduose.

Europos vidurkis

Bendras 35 Europos šalių vidutinis maksimalus gyventojų pajamų mokesčio tarifas siekia 38,5 %. Jei vertintume tik Europos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nares Europoje, vidurkis pakyla iki 43,4 %. Net 18-oje valstybių aukščiausias tarifas viršija 40 %.

Devyniose šalyse aukščiausias tarifas yra tarp 40 % ir 48 %: Airijoje, Vokietijoje, Italijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje ir Turkijoje.

Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų skirtumai taip pat ryškūs – nuo 45 % Jungtinėje Karalystėje iki 55,4 % Prancūzijoje. Šis maždaug 10 procentinių punktų atotrūkis atspindi skirtingas mokesčių ir socialinės politikos kryptis.

Spektro apačioje yra šalys, kuriose tarifai gerokai mažesni. Be jau minėtų Bulgarijos ir Rumunijos, mažesni nei 25 % maksimalūs tarifai taikomi Moldovoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Sakartvele, Čekijoje ir Estijoje.

Ryškus regioninis kontrastas: šiaurės vakarai prieš rytus

Aukščiausi gyventojų pajamų mokesčių tarifai Europoje atskleidžia aiškius regioninius dėsningumus. Paprastai šiaurės ir vakarų Europos šalys taiko didžiausius tarifus – dažniausiai tarp 45 % ir 60 %. Tai ypač būdinga Skandinavijos ir senosioms Vakarų Europos valstybėms, kurios tradiciškai remiasi plačia gerovės valstybės sistema.

Yra ir išimčių – pavyzdžiui, Norvegijoje aukščiausias tarifas siekia kiek mažiau nei 40 %, nors ši šalis taip pat pasižymi plačiomis socialinėmis garantijomis.

Didžioji dalis Rytų Europos, ypač ne ES narės, taiko gerokai mažesnius tarifus. Vis dėlto Turkija čia išsiskiria – jos aukščiausias tarifas, siekiantis apie 41 %, artimesnis vidutinių ar net aukštesnių tarifų grupei tarp ES valstybių.

Vidurio ir Rytų Europos valstybės, įskaitant Balkanuose esančias šalis, taip pat linkusios rinktis žemesnius tarifus. Kai kuriose jų taikoma vadinamoji vienoda (angl. flat) gyventojų pajamų mokesčio sistema, kai tas pats tarifas taikomas visoms pajamoms, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tai leidžia išlaikyti santykinai žemą viršutinį tarifą, tačiau kelia diskusijų dėl mokesčių teisingumo ir perskirstymo.

Tarifai kinta kartu su politika

Mokesčių tarifai nėra statiški – vyriausybės juos nuolat peržiūri, atsižvelgdamos į ekonomines ir politines aplinkybes. „Tax Foundation“ duomenimis, per pastaruosius metus kelios Europos šalys atnaujino aukščiausius gyventojų pajamų mokesčio tarifus.

Šios organizacijos pasaulinės politikos analitikas Alexas Mengdenas savo straipsnyje pabrėžia, kad valstybės dažnai efektyviau surenka biudžeto pajamas keisdamos žemesnių pajamų grupėms taikomus ribinius mokesčių tarifus, o ne dar labiau didindamos aukščiausius tarifus.

Anot jo, padidinus konkretų mokesčio tarifą tam tikroje pajamų grupėje, labiausiai paveikiama žmonių motyvacija uždirbti daugiau būtent toje grupėje, tačiau papildomos pajamos surenkamos iš visų, kurių pajamos viršija tą ribą ir patenka į aukštesnius tarifus. Tai reiškia, kad net ir nedideli tarifų pakeitimai gali turėti didelį poveikį tiek biudžetui, tiek darbo pasiūlai.

Konkrečių šalių pokyčiai 2026 m.

Danija įvedė naują gyventojų pajamų mokesčio tarifų pakopą pajamoms, viršijančioms 2,8 mln. Danijos kronų (apie 375 000 eurų). Dėl to aukščiausias tarifas šioje šalyje išaugo nuo 55,6 % iki 60,5 % – tai šiuo metu vienas didžiausių tarifų visoje Europoje.

Estija padidino vienodą (flat) gyventojų pajamų mokesčio tarifą nuo 22 % iki 24 %. Nors šis lygis vis dar gerokai mažesnis nei Vakarų Europoje, toks žingsnis rodo didėjantį poreikį papildomoms biudžeto pajamoms.

Slovakija pertvarkė savo sistemą, įvesdama dvi naujas tarifų pakopas. Dėl to aukščiausias tarifas pakilo nuo 25 % iki 35 %, priartėdamas prie Europos vidurkio.

Priešinga kryptimi pasuko Suomija – čia aukščiausias gyventojų pajamų mokesčio tarifas sumažintas nuo 51,5 % iki 45 %. Tokį žingsnį galima vertinti kaip bandymą pagerinti šalies konkurencingumą ir sumažinti spaudimą didesnes pajamas gaunantiems specialistams.

Ar mokesčių sistema laikoma teisinga?

Nors daugelyje Europos šalių formaliai taikomos progresinės mokesčių sistemos, gyventojų nuomonė dėl realaus mokesčių teisingumo išlieka gana kritiška.

2025 m. tik vienas iš penkių ES gyventojų manė, kad mokesčiai pagal pajamas ir turtą yra mokami „didele dalimi“ teisingai ir proporcingai. Apie pusė (51 %) pripažino, kad taip yra „tam tikra dalimi“, rodo „Eurobarometro“ tyrimų duomenys.

Šie skaičiai rodo, kad, nepaisant didelių tarifų skirtumų tarp valstybių, daugeliui europiečių išlieka klausimas – ar labiausiai pasiturintys iš tiesų prisideda prie biudžeto tiek, kiek turėtų, ir ar mokesčių našta nėra per sunki vidurinei klasei bei mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.