Bendrovės, besivaržančios statyti milžinišką infrastruktūrą, reikalingą dirbtinio intelekto bumui, susiduria su augančiu pasipriešinimu dėl elektros kainų. Namų ūkiai ir politikos formuotojai vis dažniau klausia, ar duomenų centrai nedidina sąskaitų už elektrą.

Vis dėlto naujausioje puslaidininkių tyrimų bendrovės „SemiAnalysis“ ataskaitoje teigiama, kad duomenų centrų plėtra tėra dalis bendro paveikslo. Pasak autorių, didesnę įtaką energijos kainų augimui nei vien dirbtinio intelekto infrastruktūros plėtra daro rinkos modelis ir politiniai sprendimai.

Nuo kaimiškosios Virdžinijos iki Arizonos dykumų bendruomenės, kurios anksčiau palankiai vertino technologijų investicijas, dabar vis dažniau priešinasi duomenų centrams. Gyventojai nerimauja, kad šie objektai, kuriuos stato vadinamieji DI „hiperskalės“ žaidėjai, apkrauna vietos elektros tinklus ir didina išlaidas visiems kitiems.

Nuo 2020 m. JAV gyventojų mokamos elektros kainos išaugo daugiau kaip 36% – nuo 12,76 ct už kilovatvalandę iki 17,44 ct už kilovatvalandę 2026 m. vasarį. Prognozuojama, kad iki 2027 m. rugsėjo jos gali pasiekti 19,01 ct už kilovatvalandę.

JAV Energetikos informacijos administracija yra nurodžiusi, kad nuo 2022 m. mažmeninės elektros kainos kilo sparčiau nei infliacija ir, tikėtina, didės toliau. Šią problemą neseniai pripažino ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, pareiškęs, kad duomenų centrams „praverstų ryšių su visuomene pagalba“.

Lokalūs kainodaros mechanizmai

Mažmeninės elektros kainos JAV atspindi elektros gamybos, perdavimo ir tiekimo kaštus, taip pat tokius veiksnius kaip mokesčiai bei komunalinių paslaugų bendrovių investicijos į senstančios infrastruktūros atnaujinimą.

„SemiAnalysis“ teigia, kad didžiąją dalį „išsikerojusių“ energijos kainų PJM Interconnection regione lėmė mažai kam žinomas rinkos kainodaros mechanizmas, vadinamas „Base Residual Auction“. PJM – regioninis tinklų operatorius, aptarnaujantis 13 rytinių valstijų ir valdantis teritorijas, kuriose veikia didelių technologijų bendrovių duomenų centrai.

Pagal šį mechanizmą vartotojai dvejus metus į priekį apmoka numatomas elektros sąnaudas, kad būtų užtikrintas pakankamas elektros prieinamumas piko laikotarpiais, pavyzdžiui, per karščio bangas ar žiemos audras.

Šio mechanizmo ateities kainos prognozuojamos remiantis numatoma būsima paklausa ir skaičiuojamos simuliacijomis, naudojant uždarus modelius bei duomenis. Tačiau, kaip ir visų prognozavimo modelių atveju, pasirenkami parametrai ne visada tiksliai atspindi realias aplinkybes.

„SemiAnalysis“ tvirtina, kad PJM prognozės neretai pervertindavo būsimą paklausą, ypač kai dalis planuotų duomenų centrų susidurdavo su statybos ar komplektavimo vėlavimais dėl lėtinio atminties komponentų trūkumo.

Ataskaitoje PJM palyginamas su Teksaso elektros sistema, kurią prižiūri Electric Reliability Council of Texas. „SemiAnalysis“ teigimu, nepaisant didelių duomenų centrų kompleksų plėtros, nuo 2022 m. kainos ten išliko gana stabilios.

JAV, kur elektros tinklų reguliavimas yra išskaidytas tarp valstijų ir skirtingų tiekėjų, būtent rinkos dizainas dažnai nulemia, kaip papildomos išlaidos perkeliamos namų ūkiams.

Energetikos informacijos administracija taip pat yra atkreipusi dėmesį į regioninius kainų skirtumus: teritorijose, kuriose gyventojų elektros kainos jau yra aukštos, didėjimas gali viršyti šalies vidurkį.

Konsultacijų bendrovės „Bain & Company“ partnerė Maeghan Rouch pažymi, kad tokiose pajėgumų ribojamose rinkose kaip PJM kainos smarkiai auga didėjant duomenų centrų paklausai, o kitos rinkos sudaro sąlygas tiesiogiau paskirstyti kaštus.

Ji taip pat pabrėžia, kad ne visada aišku, kas tiksliai lemia vartotojų kainų augimą: įtakos gali turėti ir su duomenų centrais nesusijusios investicijos į vietos tinklus (pavyzdžiui, tinklo stiprinimas ar modernizavimas), taip pat bendra infliacija.

Net ir be duomenų centrų investicijų, pasak M. Rouch, vis tiek būtų galima tikėtis tam tikro augimo spaudimo kainoms.

„Hiperskalės“ žaidėjų pažadai

Didžiosios technologijų bendrovės taip pat siekia mažinti visuomenės nerimą dėl energijos vartojimo: žada padengti su projektais susijusį elektros kainų padidėjimą arba plėtoti alternatyvius energijos šaltinius.

Sausį „Microsoft“ pristatė penkių punktų planą, kuriame, be kitų bendruomeninių investicijų, įsipareigojo padengti bet kokias papildomas elektros sąnaudas, atsirandančias dėl jos duomenų centrų. Vasarį panašų įsipareigojimą paskelbė ir „Anthropic“.

Vėliausiai prezidentas Donaldas Trumpas į Baltuosius rūmus pakvietė didžiųjų DI bendrovių vadovus patvirtinti „Ratepayer Protection Pledge“ – pažadą užtikrinti, kad naujų DI duomenų centrų išlaidos nebūtų perkeltos JAV vartotojams.

„Problema ta, kad ši industrija neuždirba pinigų, todėl jiems tai sukuria dar didesnį spaudimą“, – sakė „Counterpoint Research“ tyrimų direktorius Marcas Einsteinas.

JLL duomenų centrų klientų valdymo vadovas Chrisas Howardas teigia, kad tokie įsipareigojimai gali būti ypač svarbūs siekiant pelnyti paramą bendruomenėse, kurios kitu atveju galėtų prieštarauti projektams – ypač jei duomenų centrų plėtra būtų lydima papildomų investicijų vietoje, pavyzdžiui, darbo vietų kūrimo ar mokymų.

Tačiau ekspertai kelia klausimų dėl tokių pažadų realumo, nes daliai „hiperskalės“ bendrovių sunkiai sekasi pasiekti pelningumą. M. Einstein pabrėžia, kad būtent tai didina spaudimą laikytis įsipareigojimų, ir ragina bendroves aiškiau komunikuoti, kaip jos spręs augančių elektros kainų problemą. Anot jo, tylėjimas palieka erdvės gandams ir nepasitenkinimui.

Technologijų bendrovės taip pat deklaruoja, kad duomenų centrų poreikius tenkins atsinaujinančiais energijos šaltiniais.

C. Howardas pažymi, kad alternatyvūs energijos sprendimai taps vis svarbesni, nes visame pasaulyje augant duomenų centrų paklausai didėja susirūpinimas energijos prieinamumu. Jo teigimu, pagrindinėse duomenų centrų rinkose vidutinis laukimo laikas prisijungti prie tinklo jau siekia 4–6 metus, o kai kuriuose miestuose gali išaugti iki 10 metų.

Anot C. Howardo, pasauliniu mastu energijos trūkumai gali atverti milžiniškas galimybes energijos gamintojams, ypač atsinaujinančios energetikos srityje. Vis dėlto skeptiškesnis požiūris į atsinaujinančią energiją dabartinėje JAV administracijoje kelia klausimų, kiek toli šalyje pažengs tvarumo įsipareigojimai.

Nepaisant to, analitikai sako, kad DI „hiperskalės“ bendrovėms gali būti naudinga įgyvendinti tai, ką jos žada. Pasak M. Einstein, tai neabejotinai pagerintų viešuosius ryšius, o visuomenės pasipriešinimas priešingu atveju gali paskatinti reguliuotojus nustatyti naujas taisykles – ko šios bendrovės labiausiai nenorėtų.