Dirbtinio intelekto duomenų centrai draudikams tampa savotišku atsparumo testu: spartėjanti technologijų pažanga ir vis sudėtingesnės finansavimo schemos sukuria tiek naujų galimybių, tiek ir reikšmingų rizikų.

Konsultacijų bendrovės „McKinsey“ skaičiavimu, pasaulinės investicijos į duomenų centrus iki 2030 m. gali pasiekti 7 trln. JAV dolerių. Vis dėlto šių projektų finansavimas vis rečiau remiasi vien didžiosiomis technologijų įmonėmis – vis dažniau pasitelkiamas privatus kapitalas, privatus skolinimas ir skolos instrumentai, nes infrastruktūros plėtra reikalauja milžiniškų lėšų.

Duomenų platformos „Preqin“ duomenimis, privataus infrastruktūros kapitalo sandoriai duomenų centrų sektoriuje pernai stabiliai viršijo 10 mlrd. JAV dolerių. Didžiausias sandoris siekė 40 mlrd. JAV dolerių: investuotojų konsorciume dalyvavo „Nvidia“, „Microsoft“, „BlackRock“ ir „xAI“, įsigiję „Aligned Data Centers“.

Pasak draudimo brokerio „Gallagher“ duomenų centrų krypties vadovo Tomo Harperio, per pastaruosius ketverius–penkerius metus didžiosioms draudimo bendrovėms tai tapo realiu išbandymu, nes vis daugiau pinigų „užrakinama“ statant, įrengiant ir eksploatuojant šiuos objektus.

„Kai vienoje vietoje sutelkiama 10–20 mlrd. JAV dolerių ir daugiau, rinkoje kyla pajėgumo problema. Rinka visada turėjo apetitą tokioms rizikoms, nes tai aukštos kokybės statiniai: pažangiausios technologijos, itin aukšto lygio statybos. Tačiau pajėgumas – galimybė pasiūlyti pakankamą draudimo apimtį tokiose vietose – buvo sudėtingas“, – „CNBC“ sakė T. Harperis.

Jo teigimu, 2023 m. apdrausti 20 mlrd. JAV dolerių vertės duomenų centrų miestelį už protingą kainą buvo beveik neįmanoma, o 2026 m. tai jau tapo kone kas savaitę aptariama tema.

Investicijos į dirbtinio intelekto duomenų centrus neretai vadinamos didžiausiu taikos meto investiciniu projektu istorijoje. Advokatų kontoros „Quinn Emanuel Urquhart & Sullivan“ partneris Rajatas Rana įsitikinęs, kad mastas dar didesnis, o reikšminga finansavimo dalis vyksta už balansų ribų.

R. Rana, dirbęs su struktūrizuoto finansavimo ginčais po 2008 m. finansų krizės, teigė, kad dirbtinio intelekto duomenų centrų finansavimo tendencijų stebėjimas jam kelia déjà vu jausmą.

„Kalbame apie trilijonus dolerių ir beveik grįžtame į tą patį ciklą, kai apie finansavimo struktūras beveik nėra skaidrumo. Mastas – astronominis“, – „CNBC“ komentavo R. Rana.

Dirbtinio intelekto bumas ne tik didina pačių duomenų centrų paklausą, bet ir skatina spartų energetikos sprendimų bei lustų pažangą – būtent šios technologijos yra kritiškai svarbios tokių centrų veiklai. Kartu su į sektorių plūstančiais didžiuliais pinigų srautais tai sukuria ir papildomą rizikų bei grąžos derinį draudikams ir skolintojams.

Individualiai pritaikytos draudimo sutartys

Duomenų centrų draudimas reikalauja specializuoto požiūrio, nes būtina apimti tiek nekilnojamojo turto, tiek technologinių aktyvų rizikas. T. Harperio teigimu, kai kurios didžiausios pasaulio draudimo bendrovės kuria specialias komandas ir sprendimus, skirtus būtent duomenų centrų projektams.

Pasak jo, šie objektai išsiskiria unikaliais iššūkiais: labai didele vertės koncentracija, dideliais elektros energijos poreikiais ir „pačios pažangiausios kartos“ technologijomis.

Tai dažnai leidžia tikėtis palankesnių įkainių, o patys projektai draudikams atrodo patrauklūs. Vis dėlto draudikai siekia išskaidyti riziką, nes tai mažina kaštus, o problemos prasideda tuomet, kai 20 mlrd. JAV dolerių vertės turtas sukoncentruotas, pavyzdžiui, stiprių vėjų ar uraganų zonoje.

Tiekimo grandinių sutrikimai situaciją dar labiau komplikuoja: brangi įranga gali būti atgabenta ir laikoma sandėliuose dar neįdiegta, neretai – patalpose, kurių klientai nei valdo, nei eksploatuoja. Tai, anot T. Harperio, sukuria papildomą rizikos sluoksnį.

Susijungimų ir įsigijimų bumas taip pat didina poreikį teisinėms ir konsultacinėms paslaugoms – vis daugiau organizacijų formuoja specializuotas duomenų centrų komandas, apimančias nekilnojamojo turto, energetikos, telekomunikacijų, finansų, draudimo, prekybos, privataus kapitalo ir kibernetinio saugumo ekspertus.

Profesinių paslaugų bendrovė „Marsh“ pristatė specialią skaitmeninės infrastruktūros konsultacijų grupę, kuri padeda klientams, kai sutartys ir projektų struktūros tampa vis sudėtingesnės. Praėjusiais metais „Marsh“ taip pat pradėjo „Nimbus“ – 1 mlrd. eurų draudimo sprendimą, skirtą duomenų centrų statyboms Jungtinėje Karalystėje ir Europoje, o po septynių mėnesių šį instrumentą išplėtė, padidindama limitus iki 2,7 mlrd. JAV dolerių.

„Privatus skolinimas gali reikšmingai papildyti bankus ir padėti finansuoti ne hiperskalės projektus su sutartiniais pajėgumų pirkimais“, – teigė „Marsh Risk“ kredito specializacijų vyresnysis viceprezidentas Alexas Wolfsonas.

Jam aiškinant, augant paskoloms duomenų centrams, draudikų, kurie saugo skolintojus nuo skolininkų nemokumo, galimybės pradeda siekti limitus, todėl ieškoma naujų sprendimų, kaip paremti skolintojus.

Vis dėlto R. Rana perspėja, kad draudimo bendrovėms ne visuomet paprasta iki galo suprasti riziką, kai finansavimas vis labiau „iškeliauja“ už balansų ribų. Jis priminė, kad šių metų sausį keturi JAV senatoriai paragino valdžios institucijas įvertinti, kaip didžiosios technologijų bendrovės vis aktyviau naudojasi sudėtingomis ir nepakankamai skaidriomis skolos rinkomis, skolindamos milžiniškas sumas. Atvirame laiške buvo įspėta, kad didžiulės skolos naštos gali sukelti destabilizuojančius nuostolius finansų institucijoms ir tapti platesnės krizės katalizatoriumi.

Anot R. Rana, didesnis finansavimo nepermatomumas gali didinti ir antrinio lygio teisminių ginčų riziką pensijų fondams, draudikams bei turto valdytojams, investuojantiems į privataus skolinimo fondus, jei vėliau paaiškėja, kad jie iki galo nesuprato koncentracijos rizikos.

Jis taip pat teigė sulaukiantis privataus kapitalo fondų užklausų dėl komercinių nuomos sutarčių ir turto vertinimo: nuomininkai siekia derėtis dėl nuomos pratęsimų, o savininkai ginčija vertes, tikėdamiesi didesnių kainų, kai objektai pritaikomi dirbtinio intelekto poreikiams.

„Aš nesu tas, kuris pranašautų katastrofą ir sakytų, kad viskas tuoj sugrius. Mano mintis tokia: ar tai sugrius, ar ne, ginčai neišvengiami, ir mes jau matome tokius ginčus“, – sakė R. Rana.

„GPU skolos bėgimo takelis“

Viena kertinių diskusijų apie galimas finansavimo spragas sukasi apie vaizdo procesorius (GPU) ir riziką, kad jų naudojimo ciklai gali nesutapti su gerokai ilgesniu pačių pastatų, kuriuose jie įrengti, gyvavimo laikotarpiu.

Debesijos dirbtinio intelekto technologijas teikianti „CoreWeave“ yra pirmoji bendrovė, užsitikrinusi GPU užtikrintas paskolas – iš esmės, kaip užstatą naudodama didelio našumo lustų vertę. Praėjusią savaitę įmonė paskelbė pritraukusi 8,5 mlrd. JAV dolerių investicinio reitingo GPU užtikrintame sandoryje, o jos akcijos tą dieną pabrango 12 proc.

Duomenų centrai paprastai projektuojami dešimtmečiams, tačiau vidutinis GPU gyvavimo ciklas siekia apie septynerius metus. R. Rana atkreipė dėmesį, kad kai kurie projektai skolinasi, investuotojams nurodydami skirtingus turto nusidėvėjimo laikotarpius. Šią problemą jis vadina „GPU skolos bėgimo takeliu“.

Pasak jo, net jei finansavimo struktūra yra atskirta ir paremta investicinio reitingo partnerio įsipareigojimais, tikroji rizika gali slypėti tame, ar šiandieninė nuosavo kapitalo problema laikui bėgant nevirsta kredito problema.

„Kai ateina nauji lustai, duomenų centrai jaus spaudimą skolintis daugiau, tuomet jiems reikės statyti naują infrastruktūrą, ir galiausiai atsiranda milijardo dolerių vertės klausimas: kaip greitai galima pastatyti tokius objektus? Kaip greitai galima pritraukti kreditą?“ – svarstė R. Rana.

T. Harperis taip pat pažymėjo, kad šių projektų finansavimo kaštai greičiausiai ir toliau skatins turto užtikrintų vertybinių popierių sandorių augimą, o investuotojams gali būti siūloma daugiau komercinių hipotekų užtikrintų vertybinių popierių.

Kai kuriems draudikams, pavyzdžiui, „Gallagher“, besikeičianti rinka yra labiau galimybė nei problema. T. Harperio teigimu, GPU gyvavimo ciklai ilgėja, tačiau ten, kur nusidėvėjimas būdavo labai spartus, tenka ieškoti kūrybiškų sprendimų ir sudaryti individualiai pritaikytas draudimo sutartis, iš anksto susitariant dėl turto vertinimo metodikos.

„Būtų košmaras, turint omenyje tokių objektų dydį ir apimtį, nustatinėti kiekvieno atskiro vieneto vertę“, – sakė jis.

T. Harperis taip pat pabrėžė, kad GPU yra pakeičiami, o operatoriai, numatydami trumpesnius ciklus, vis dažniau renkasi moduliškesnius sprendimus – taip infrastruktūra lengviau pritaikoma naujoms technologijoms.

„Duomenų centrų projektų finansavime yra pagrindinė įtampa: skolintojai paprastai nori, kad turto gyvavimo trukmė patogiai viršytų paskolos terminą, o trumpesnė GPU naudingo tarnavimo trukmė šią prielaidą kvestionuoja“, – teigė A. Wolfsonas.

Dėl to, pasak jo, skolintojai paskolas struktūruoja atsargiau, siekdami geriau apsisaugoti.