Rusija siūlo naftą Kinijai, bet ekspertai abejoja: gavybos tiesiog nepakanka

Rusijos diplomatija aktyviai naudojasi įtampa Artimuosiuose Rytuose, siekdama stiprinti ekonominius ryšius su Kinija. JAV karinėms operacijoms, nukreiptoms prieš Iraną, ir sutrikus svarbiausiems prekybos maršrutams, pasaulinės žaliavų tiekimo grandinės patiria milžinišką spaudimą.

Šiame sudėtingame geopolitiniame paveiksle Maskva Pekinui pateikė aiškų pasiūlymą glaudinti bendradarbiavimą ir prisidėti prie energetinio saugumo užtikrinimo.

Neseniai Pekine vykusio vizito metu, susitikęs su Kinijos vadovu Xi Jinpingu, Rusijos diplomatijos vadovas viešai deklaravo pasirengimą remti Azijos partnerį. Jis taip pat griežtai pasisakė apie Vakarų sankcijų politiką ir JAV karinius veiksmus Persijos įlankos regione, kurie esą kėlė pasaulines naftos ir dujų kainas.

„Ačiū Dievui, mes ir Kinija turime visas galimybes – ir tas, kurias jau naudojame, ir rezervines, ir planuojamas – kad išvengtume priklausomybės nuo tokio agresyvaus avantiūrizmo, kuris griauna pasaulio ekonomiką ir energetiką“, – Kinijoje surengtoje spaudos konferencijoje teigė Rusijos pareigūnas.

Tačiau politiniai pareiškimai susiduria su griežta rinkos realybe ir infrastruktūros ribojimais. Energetikos rinkų ekspertas ir „Polaris FIZ“ valdytojas Dawidas Czopekas pabrėžia, kad esminiai pasiūlos trūkumai neleidžia Rusijai visiškai pakeisti Artimųjų Rytų tiekėjų Kinijai.

Pasak eksperto, Kinijai per parą reikia maždaug 17 mln. barelių naftos, o Rusijai – apie 4 mln. barelių. Iš viso tai sudaro apie 21 mln. barelių per dieną. Tuo metu bendra gavyba, anot D. Czopeko, gerokai mažesnė: Rusija išgauna apie 9 mln. barelių, Kinija – apie 4 mln. barelių per parą, taigi kartu – maždaug 13–14 mln. barelių.

Eksperto vertinimu, reikšmingai padidinti Rusijos gavybos pajėgumus iki lygio, kuris realiai patenkintų Kinijos poreikius krizės dėl Irano metu, rinkos požiūriu beveik neįmanoma.

D. Czopekas kritiškai vertina ir platesnį politinį foną bei pažadus, kurie skamba iš JAV administracijos, kalbant apie globalią naftos pasiūlą.

„Tai – akių dūmimas. Panašiai elgiasi ir Trumpas, kalbėdamas apie naftos pirkimą JAV. Iš tikrųjų nėra tokios galimybės reikšmingai didinti gavybos. O juo labiau – pakeisti keliolika milijonų barelių iš Artimųjų Rytų“, – sako jis.

Tuo pat metu diplomatinis kalendorius regione itin įtemptas. Skelbiama, kad gegužės viduryje į Kiniją turėtų vykti JAV prezidentas Donaldas Trumpas, o po kelių dienų su Xi Jinpingu susitikti planuoja ir Vladimiras Putinas. Abi didžiosios valstybės supranta, kad užsitęsęs konfliktas Artimuosiuose Rytuose smogia pasaulinėms tiekimo grandinėms.

Kinija, nors turi reikšmingų strateginių rezervų ir įvairų energijos šaltinių derinį, vis dar dideliu mastu remiasi importu iš Irano. Šios žaliavos gabenamos per Hormūzo sąsiaurį, kuriame, teigiama, galioja JAV blokada. Pirmieji sutrikimų padariniai esą jau matyti ir makroekonominiuose rodikliuose – fiksuojamas akivaizdus Kinijos importo mažėjimas, lyginant su praėjusiais metais.

Paradoksalu, bet trumpuoju laikotarpiu dabartinė situacija Maskvai atneša apčiuopiamą finansinę naudą: kylant naftos kainoms ir perorientuojant eksportą, Rusija gavo papildomų pajamų. Skelbiama, kad pirmąjį šių metų ketvirtį net 90 proc. viso rusiškos naftos eksporto teko Kinijai ir Indijai.

Vis dėlto tiek Pekinas, tiek Maskva suinteresuoti kuo greitesniu karo užbaigimu, nes Iranas išlieka svarbiu abiejų valstybių sąjungininku šiame konfliktiškame regione.

Analitikai atkreipia dėmesį į rizikingą Rusijos eksporto koncentraciją. Remiantis rinkos duomenimis, vien per kovo mėnesį Kinija rusiškoms žaliavoms išleido apie 8,5 mlrd. eurų – tai didžiausias rodiklis.

Palyginimui, Indija tam skyrė apie 5,8 mlrd. eurų, o Turkija – kiek mažiau nei 2 mlrd. eurų. Be to, 78 proc. Kinijos pirkimų iš Rusijos sudarė būtent žaliavinė nafta. Likusią dalį sudarė vamzdynais tiekiamos dujos, naftos produktai, anglis ir SGD.

Pekino apetitas auga sparčiai. Kovo mėnesį bendras jūriniu keliu į Kiniją gabenamos rusiškos naftos importas, lyginant su vasariu, padidėjo daugiau nei 30 proc.

Tuo pat metu vamzdynu „Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas“ tiekiamos naftos srautai išaugo keliolika proc., pasiekdami antrą pagal dydį apimtį nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios.

Tačiau Maskva susiduria su didžiuliu logistiniu iššūkiu, galinčiu sužlugdyti planus Kiniją visiškai atitraukti nuo Artimųjų Rytų tiekimo. Rusijos uostai Ramiajame vandenyne, kurie natūraliai orientuoti į Azijos rinkas, turi rimtų pralaidumo apribojimų. Dėl to eksportuotojai vis dažniau priversti naudotis Baltijos ir Juodosios jūrų infrastruktūra.

Šis priverstinis srautų perorganizavimas įsikomponuoja į platesnę, jau mėnesius augančią logistikos krizę: eksporteriai ieško alternatyvių jūrinių maršrutų, o tai didina spaudimą infrastruktūrai.

Tuo pačiu ryškėja ir nauji, iki šiol menkiau akcentuoti pavojai. Pranešama, kad intensyvėjantys Ukrainos dronų smūgiai smarkiai apribojo svarbiausių terminalų pakrovimo galimybes. Kovo pabaigoje naftos eksportas iš Ust Lugos ir Primorsko uostų, teigiama, sumažėjo daugiau nei perpus.

Situacija esą tapo tokia įtempta, kad pirmą kartą nuo karo pradžios pagrindiniai Baltijos uostai dvi dienas iš eilės nepakrovė nė lašo naftos. Tai atvirai parodo Rusijos infrastruktūros silpnumą ir verčia abejoti Maskvos pažadais sklandžiai bei saugiai užtikrinti padidintą eksportą į Aziją, siekiant kompensuoti iš tiekimo grandinių iškritusį Iraną.