Praėjus 40 metų po Černobylio katastrofos mokslininkai griauna giliai įsišaknijusius radiacijos mitus
Praėjus 40 metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, Budapešte susirinkę branduolinės energetikos ir radiacinės saugos ekspertai siekė atskirti faktus nuo iki šiol visuomenėje cirkuliuojančių mitų. Konferencijoje aptarta, kaip 1986 metų katastrofos techninės priežastys ir tuometinė informacijos kontrolė suformavo ilgalaikę baimę, kuri kai kuriose Centrinės Europos šalyse, taip pat Vengrijoje, išlieka iki šiol.
Renginį organizavo Budapešto technologijos ir ekonomikos universitetas, HUN-REN Energetikos tyrimų centras ir Vengrijos branduolinė draugija. Ekspertai akcentavo, kad Černobylis tapo ne tik branduolinės saugos, bet ir krizės komunikacijos pamoka, o netikslūs įsitikinimai neretai lemia prastesnius sprendimus ekstremalių situacijų metu.
Kas iš tikrųjų įvyko reaktoriuje?
1986 metais balandžio 26 dieną 1.23 valandą nakties sprogo ketvirtasis Černobylio elektrinės reaktorius, į atmosferą išmetęs didžiulį radioaktyvių medžiagų kiekį. Konferencijoje priminta, kad avarijos riziką iš esmės didino specifinis RBMK tipo reaktorių konstrukcinis ypatumas, susijęs su vadinamuoju teigiamu tuštumų koeficientu.
Paaiškinta, kad daugelyje šiuolaikinių reaktorių didėjant garų burbulų kiekiui aušinimo sistemoje reakcija slopsta, nes įsijungia neigiamas grįžtamasis ryšys. RBMK atveju, ypač dirbant mažesne nei 20 proc. galia, garų burbulų daugėjimas galėjo skatinti reakciją, o tai sudarė pavojingą teigiamą grįžtamąjį ryšį ir prisidėjo prie nekontroliuojamo galios šuolio.
Radioaktyvus debesis ir dozės
Sugriuvus reaktoriaus pastatui ir kelias dienas degant grafitui, į aplinką pateko itin didelė radioaktyvių medžiagų tarša. Pranešimuose konferencijoje minėta, kad į atmosferą galėjo ištrūkti nuo 1 iki 2 eksabekerelių radioaktyvumo, o dalis lakiųjų izotopų pateko į aukštesnius atmosferos sluoksnius ir buvo išnešioti tūkstančius kilometrų.
Vengrijoje taip pat buvo aptikta vadinamųjų karštųjų dalelių, tai yra mikrometrinio dydžio branduolinio kuro fragmentų, atneštų vėjo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžė atotrūkį tarp realiai gautų dozių ir visuomenėje įsitvirtinusios baimės: jų teigimu, vidutinė efektyvioji dozė Vengrijoje nebuvo išskirtinai didelė, lyginant su fonu, kuris fiksuotas, pavyzdžiui, 1960-aisiais vykusių atmosferinių branduolinių bandymų laikotarpiu.
Kodėl mitai išliko iki šiol?
Viena pagrindinių renginio temų buvo informacijos krizė 1986 metais. Pasak ekspertų, uždaras sovietinio tipo komunikacijos modelis, vėluojanti ir fragmentiška informacija bei nepasitikėjimas valstybine žiniasklaida sudarė palankią terpę gandams, perdėjimams ir klaidingoms interpretacijoms, kurios kai kuriose visuomenėse įsitvirtino ilgam.
Konferencijoje taip pat aptartos tuo metu Vengrijoje taikytos praktinės priemonės, tokios kaip gyvulių ganymo ribojimai, pieno maišymo protokolai ir daržovių plovimo rekomendacijos. Mokslininkai teigė, kad dalis visuomenėje paplitusių priekaištų, pavyzdžiui, dėl plataus masto jodo tablečių dalijimo ar raginimų slėptis patalpose, ne visada atitinka medicininį pagrįstumą, nes tai priklauso nuo realiai nustatytų dozių ir užterštumo pobūdžio.
Pasak pranešėjų, didžiausia ilgalaikė Černobylio problema daugelyje šalių tapo ne vien radiologinės pasekmės, bet ir pasitikėjimo institucijomis žala. Būtent ji, jų vertinimu, ir maitina mitus, kurie vėliau „prilimpa“ prie bet kokių diskusijų apie branduolinę energetiką, radiaciją ar ekstremalių situacijų valdymą.
Evakuacijos pamokos po Fukushima
Konferencijoje Černobylio patirtys lygintos su 2011 metais įvykusia Fukushima avarija Japonijoje, ypač kalbant apie masines evakuacijas. Pabrėžta, kad priverstinis perkėlimas gali sukelti rimtų netiesioginių sveikatos pasekmių, susijusių su stresu, socialine izoliacija ir sutrikusia sveikatos priežiūra, todėl sprendimai turi būti paremti ne tik dozių mažinimo logika.
Mokslininkų vertinimu, ateities avarinių situacijų protokolai turi derinti fizinę apsaugą su psichologinės ir socialinės žalos mažinimu. Kitaip tariant, vien tik griežtas „visus iškeldinti“ principas ne visada yra optimalus, jei rizika yra mažų dozių scenarijuje ir galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones.
„Didžiausia Černobylio palikimo dalis yra informacinė žala, nes ji ilgiau už radiaciją veikia sprendimus ir visuomenės pasitikėjimą“, – sakė vienas konferencijos pranešėjų.
Konferencijos organizatoriai akcentavo, kad 40 metų sukaktis yra proga atnaujinti žinias apie radiacinę saugą ir išgryninti pamokas, kurios aktualios ir šiandien. Jų teigimu, tikslus rizikos aiškinimas, skaidri komunikacija ir sprendimų proporcingumas yra esminės sąlygos, kad krizės metu neatsirastų antrinė žala, kuri kartais tampa didesnė už pirminę grėsmę.
