Islandija jau daugiau nei dešimtmetį balansuoja tarp glaudaus ekonominio bendradarbiavimo su Europos Sąjunga ir nenoro formaliai prisijungti prie bendrijos.
Rugpjūčio 29 dieną islandai balsuos referendume, kuris gali atverti naują etapą šalyje užšaldytame stojimo į Europos Sąjungą procese.
Vis dėlto balsavimas nėra tiesioginis sprendimas, ar stoti į Europos Sąjungą. Rinkėjų klaus, ar jie nori vėl pradėti derybas, užbaigti jas, o tik tada antrame referendume spręsti dėl galutinės sutarties.
Kaip Islandija susijusi su ES?
Islandija 2009 metais oficialiai pateikė paraišką stoti į Europos Sąjungą, tačiau po kelių metų procesas buvo sustabdytas ir faktiškai užšaldytas. Nepaisant to, šalis nuo seniau yra giliai integruota į europinę ekonomiką.
Islandija priklauso Europos laisvosios prekybos asociacijai kartu su Norvegija, Lichtenšteinu ir Šveicarija. Per šią organizaciją ji dalyvauja ir Europos ekonominėje erdvėje, kuri atveria priėjimą prie bendrosios Europos Sąjungos rinkos.
Praktikoje tai reiškia laisvą prekybą daugeliu prekių ir paslaugų. Maždaug du trečdaliai Islandijos eksporto keliauja į Europos Sąjungos valstybes, todėl prieiga prie bendrosios rinkos šalies ekonomikai yra gyvybiškai svarbi.
Tačiau esminis skirtumas tas, kad Islandija prisiima didelę dalį Europos Sąjungos taisyklių, tačiau neturi balso, kuris padėtų jas formuoti.
Ji tampa taisyklių gavėja, o ne jų kūrėja, todėl daliai politikų ir ekonomistų tai atrodo kaip struktūrinis trūkumas.
Didžiausias ginčas – žuvininkystė
Vienas jautriausių klausimų Islandijos vidaus diskusijoje – žuvininkystės sektorius. Šalis, turinti mažiau nei 400 000 gyventojų, valdo milžinišką, 200 jūrmylių pločio išskirtinę ekonominę zoną, kurioje ir vyksta intensyvi žvejyba.
Šiuo metu Reikjavikas pats nustato žvejybos kvotas ir sprendžia, kas gali žvejoti Islandijos vandenyse. Užsienio laivams leidžiama dirbti tik tada, kai tam sutinka pati Islandija, todėl šalis išlaiko beveik visišką kontrolę.
Prijungus Islandiją prie Europos Sąjungos bendros žuvininkystės politikos situacija iš esmės keistųsi. Kvotos būtų nustatomos bendroje Europos Sąjungos sistemoje, o kitų valstybių laivai teoriškai gautų teisę žvejoti Islandijos vandenyse, jei jiems būtų priskirta dalis atitinkamų išteklių.
Europos Sąjungoje žvejybos kvotos iš esmės dalijamos remiantis istorinio žvejybos intensyvumo duomenimis. Kadangi Islandija dešimtmečius buvo pagrindinė vietinių žuvų išteklių naudotoja, tikėtina, kad daugeliui rūšių ji išsaugotų labai didelę, net ir beveik 100 proc. kvotų dalį.
Vis dėlto baimės nemažėja. Dalį žvejų ypač gąsdina vadinamasis kvotų šokinėjimas – scenarijus, kai kitų Europos Sąjungos valstybių kapitalas supirktų Islandijos žvejybos įmones, taip netiesiogiai perimdamas kontrolę.
Tokios rizikos nėra iš piršto laužtos. Dar prieš Jungtinei Karalystei paliekant Europos Sąjungą, ispanų žvejybos bendrovės plačiai investavo į britų laivyną ir naudojo britiškas kvotas, nors reali nauda tekdavo užsienio kapitalui. Būtent šis pavyzdys Islandijoje dažnai minimas kaip perspėjimas.
Šiuo metu Islandija griežtai riboja užsienio kapitalo dalį žvejybos sektoriuje – bendrai ji paprastai negali viršyti maždaug ketvirtadalio įmonės akcijų. Europos Sąjungos narystė tokias taisykles sudarytų sunkiau išlaikomas, nes bendrojoje rinkoje įmonės turi plačią steigimosi ir investavimo laisvę.
Kita vertus, dalis pačių žvejų kritikuoja ir dabartinę kvotų sistemą, kurioje dominuoja vadinamieji kvotų karaliai – kelios labai didelės bendrovės. Jų įtaka ir tariami piktnaudžiavimai kelia klausimą, ar stipresnė išorės priežiūra negalėtų būti net naudinga.
Ekonominiai ir saugumo argumentai
Be žuvininkystės, svarbiausia potencialios narystės nauda – gilesnė ekonominė integracija. Stodama į Europos Sąjungą Islandija prisijungtų ir prie muitų sąjungos, kurioje panaikinami vidaus muitai ir didžioji dalis dokumentų tikrinimo tarp narių.
Dar vienas kertinis klausimas – nacionalinė valiuta. Islandijos krona istoriškai pasižymėjo dideliais svyravimais, ypač finansų krizės laikotarpiu. Verslas nuolat susiduria su valiutos rizika prekiaudamas su pagrindiniais partneriais Europoje.
Priėmus eurą, šios rizikos dingtų, o prekyba su pagrindinėmis eksporto rinkomis taptų paprastesnė ir pigesnė. Tiesa, pereidama prie bendros valiutos šalis prarastų savarankišką pinigų politiką, kas daliai ekonomistų atrodo pernelyg didelė kaina.
Svarbus ir saugumo aspektas. Nors Islandija yra NATO narė ir pati neturi kariuomenės, didėjanti įtampa Arktyje, Rusijos karinė veikla ir didžiųjų valstybių interesai regione kelia papildomų klausimų dėl saugumo garantijų.
Europos Sąjunga turi savo tarpusavio pagalbos nuostatą – sutarties 42.7 straipsnį, numatantį, kad užpultai narei kitos šalys privalo padėti. Diskusijų dalyviai pabrėžia, kad regionui tampant geopolitinių varžybų scena, tokia dviguba NATO ir Europos Sąjungos apsauga galėtų būti reikšminga.
Kas išloštų iš Islandijos narystės?
Diskusijose dažnai pabrėžiama, kad narystė nėra vienpusė nauda tik Islandijai. Europos Sąjunga gautų dar vieną turtingą, politiškai stabilią ir jau dabar glaudžiai integruotą šalį, kurios stojimo procesas greičiausiai būtų vienas paprasčiausių.
Islandija jau dabar vadinama maždaug 75 proc. integruota į Europos Sąjungą – ji turi bendrą rinką ir daug taisyklių, bet neturi formalios narystės. Todėl realus prisijungimas, jei būtų politinės valios abiejose pusėse, galėtų užtrukti palyginti trumpai.
Be to, Islandija tikėtina taptų grynu įnašų mokėtoju į Europos Sąjungos biudžetą, o ne paramos gavėja. Tačiau svarbiausias poveikis būtų strateginis – sustiprintos pozicijos Arkties ir Šiaurės Atlanto regione, kuris tampa vis svarbesnis energetikai, transportui ir saugumui.
Sėkminga Islandijos integracija keltų klausimą ir Norvegijai, dar vienai turtingai Europos ekonominės erdvės narei. Abi šalys kartu dažnai minimos kaip logiškas, ekonomiškai naudingas būsimos plėtros žingsnis, jei tik tam atsirastų politinis pritarimas.
Galiausiai rugpjūčio 29 dienos referendumas nėra sprendimas dėl narystės. Tai kvietimas išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis Islandija galėtų prisijungti, ir suteikti rinkėjams teisę vėliau galutinai apsispręsti.
Todėl politologai šį balsavimą vadina strateginiu bandymu dar kartą apibrėžti Islandijos vietą Europoje.
