Europos Sąjunga rengia ambicingą bandymą iš naujo industrializuoti žemyną. Didžiausios valstybės, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Nyderlandai ir Lenkija, iš esmės pritarė naujam Pramonės pagreičio aktui, kurį pavasarį pristatė Europos Komisija.
Šiuo teisės aktu siekiama sustabdyti dešimtmečius trunkantį pramonės nuosmukį ir didinti ekonominį saugumą energetinių krizių bei geopolitinės įtampos akivaizdoje. Tačiau kartu kyla klausimas, ar pasirinktos priemonės neatsigręš prieš pačią Europos ekonomiką ir jos klimato tikslus.
Paviršutiniškai žiūrint, atsakymas atrodo aiškus. Pasaulio banko duomenimis, gamybos dalis Europos Sąjungos bendrame vidaus produkte nuo 1990 metų sumažėjo nuo maždaug 20 proc. iki apie 14 proc. šiandien.
Panaši tendencija matyti ir darbo rinkoje – pramonėje dirbančių darbuotojų dalis nuo 2000 metų krito nuo 20 proc. iki maždaug 14 proc. Tačiau šie skaičiai nepasako visos istorijos ir kartais klaidina.
Pirma, nuosmukis nėra vienodas visose šalyse. Lenkijoje pramonė išliko palyginti stipri tiek pagal indėlį į BVP, tiek pagal užimtumą. Tuo tarpu Ispanija ir Prancūzija patyrė ryškesnį gamybos silpnėjimą.
Antra, mažesnė pramonės dalis BVP nereiškia, kad gamyba absoliučiai traukiasi. Nuo 1990 metų gamybos sukuriama pridėtinė vertė Europoje išaugo daugiau kaip 60 proc., tiesiog paslaugų sektorius augo dar sparčiau – apie 90 proc.
Be to, riba tarp gamybos ir paslaugų tampa vis labiau sąlyginė. Daugelis stambių pramonės įmonių veikia kaip hibridai – kartu su produktais parduoda aptarnavimo, duomenų ar finansines paslaugas.
Pavyzdžiui, „Michelin“ vis daugiau pajamų gauna ne iš padangų pardavimo, o iš priežiūros ir duomenų sprendimų.
Pramonės pagreičio akto tikslai
Nors statistika turi niuansų, Briuselyje įsitvirtino politinis konsensusas: Europa per daug priklauso nuo importo ir turi stiprinti gamybos pajėgumus. Pandemijos sutrikdytos tiekimo grandinės ir Rusijos karas Ukrainoje šią nuomonę tik sustiprino.
Todėl Pramonės pagreičio aktu siūloma iki artimiausių dešimtmečių vidurio vėl padidinti gamybos dalį ES ekonomikoje iki 20 proc. Tai reikštų grįžimą į 9-ojo dešimtmečio pabaigos lygį ir pramonės svorį, viršijantį dabartinės Vokietijos rodiklius.
Planas remiasi keturiomis pagrindinėmis kryptimis. Palyginti nekontroversiškos yra greitesnės leidimų procedūros dideliems projektams ir valstybių narių raginimas aktyviau remti pasirinktas strategines šakas – nuo baterijų ir elektromobilių iki saulės bei vėjo įrangos gamybos.
Daugiausia diskusijų kelia dvi kitos priemonių grupės: reikalavimai, susiję su užsienio investicijomis, ir taip vadintos „pagaminta ES“ nuostatos, numatančios prioritetą europiniams produktams žaliųjų subsidijų schemose.
Griežti reikalavimai užsienio investuotojams
Pramonės pagreičio aktas numato naujas sąlygas dideliems projektams, kuriuose dalyvauja ne ES investuotojai strateginiuose sektoriuose – baterijų, elektromobilių, saulės technologijų ir kritinių žaliavų.
Šie apribojimai taikomi tik tiems atvejams, kai investuotojo šalis jau valdo daugiau kaip 40 proc. pasaulinės gamybos toje srityje. Akivaizdu, kad daugiausia kalbama apie Kinijos bendroves, dominuojančias minėtuose segmentuose.
Tokiems projektams būtų keliami keli kriterijai: pavyzdžiui, užsienio investuotojas negalėtų valdyti daugiau kaip 49 proc. projekto ar bendros įmonės akcijų, turėtų dalintis technologinėmis žiniomis, bent pusę naujų darbo vietų skirti ES piliečiams, o dalį pajamų nukreipti į mokslinius tyrimus.
Tokie reikalavimai kelia nerimą, nes Europa ir taip susiduria su investicijų stygiumi. Per griežtos sąlygos gali atbaidyti kapitalą ir pristabdyti būtent tą pramoninę plėtrą, kurią aktas ir turėtų paspartinti.
„Pagaminta ES“ ir žaliųjų tikslų dilema
Kita jautri naujovė – planuojamos „pagaminta ES“ taisyklės, susiejančios žaliąsias subsidijas su produkcijos kilme. Iki šiol ES klimato politika rėmėsi principu, kad remti reikia švariausias ir pigiausias technologijas, nepaisant to, kur jos pagamintos.
Dabar siūloma dalį paramos skirti tik tiems projektams, kuriuose naudojama ES arba su ja laisvosios prekybos sutartį turinčių šalių įranga. Pavyzdžiui, vietoje pigesnių kiniškų saulės modulių tektų rinktis brangesnius europinius.
Tai galėtų padėti vietos gamintojams, tačiau kartu brangintų atsinaujinančios energetikos plėtrą. Brangesni projektai reikštų didesnes viešąsias išlaidas ir lėtesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą.
Be to, ribojant pigiausių technologijų naudojimą, gali kilti energijos kainos verslui ir gyventojams. Paradoksalu, bet tokia politika gali pakenkti pačiai Europos pramonei, kuri jau dabar skundžiasi aukštesniais energijos kaštais nei konkurentai JAV ar Azijoje.
Ar 20 proc. tikslas pasiekiamas?
Ekspertai kritikuoja ir patį 20 proc. gamybos dalies tikslą. Jis laikomas ir pernelyg ambicingu, ir iš dalies dirbtiniu, nes priklauso ne tik nuo pačios pramonės, bet ir nuo kitų sektorių augimo.
Jeigu paslaugos augs sparčiai, pramonės dalis BVP natūraliai mažės, net jeigu gamybos apimtys absoliučiai didės. Todėl dalis ekonomistų siūlytų orientuotis į absoliučią pridėtinę vertę ar aukštos pridėtinės vertės darbo vietas, o ne į vieną santykinį rodiklį.
Reiktų nepamiršti, kad iš esmės apversti kelis dešimtmečius trukusią struktūrinę tendenciją, didinant pramonės svorį be masinių subsidijų, yra itin sudėtinga. Net Jungtinės Valstijos, skirdamos milžiniškas sumas strateginėms šakoms, kol kas nemato greito lūžio.
Europos Komisijos planas atskleidžia, kokiame sudėtingame trikampyje atsidūrė ES: reikia vienu metu išlaikyti konkurencingumą, pasiekti klimato tikslus ir sumažinti priklausomybę nuo autoritarinių režimų.
Ar Pramonės pagreičio aktas taps sėkmingu šio uždavinio sprendimu, priklausys nuo galutinės jo formos ir to, kiek drąsiai šalys narės įsipareigos investuoti. Kol kas aišku tik tiek, kad lengvų sprendimų čia nebus.
