Europos Sąjunga artėja prie momento, kai dabartinis institucinės sąrangos modelis gali nebeatlaikyti plėtros masto. Iki 2026 metų prognozuojama reikšminga pažanga derybose su naujomis šalimis kandidatėmis, o tai atgaivina diskusijas dėl federalesnio ES modelio.
Dar 2023 metais Europos Parlamentas dauguma balsų paragino pradėti Europos Sąjungos sutarčių keitimo procesą. Parlamento siūlymuose – vieno ES prezidento pareigybės sukūrimas, platesnis kvalifikuotos daugumos balsavimo taikymas vietoje vienbalsiškumo, didesnės galios Parlamentui ir mažesnis eurokomisarų skaičius.
Tačiau valstybes atstovaujanti Taryba šių idėjų kol kas nejudina iš vietos. Dokumentas jau kurį laiką guli svarstymo darbotvarkėje, tačiau realios diskusijos stringa. Situaciją gali pakeisti nauja plėtros banga, kuri Tarybą verčia ieškoti sprendimų.
Plėtra verčia permąstyti taisykles
ES kaimynystėje auga politinis spaudimas spartinti integraciją. Tarp minėtų kandidačių – Islandija, kuri rengia referendumą dėl derybų atnaujinimo, ir Juodkalnija, kelianti tikslą tapti 28-ąja ES nare iki 2028 metų. Dar ambicingesnis scenarijus siejamas su Ukraina, kurios įstojimas kardinaliai pakeistų žemės ūkio ir biudžeto pusiausvyrą.
Europos Komisija rengia pasiūlymų paketą, kaip turėtų veikti išplėsta sąjunga, ir analizuoja keturias sritis: vertybes, politikos kryptis, biudžetą ir valdymą. Vertybių bloko centre – bandymas išvengti situacijų, kai viena valstybė sistemingai ignoruoja teisinės valstybės principus, bet kartu blokuoja sprendimus naudodamasi veto teise.
Politikų akyse ypač jautri bendroji žemės ūkio politika. Jei, pavyzdžiui, Ukraina, turinti milžiniškus dirbamos žemės plotus, įstotų pagal dabartines taisykles, didelė dalis išmokų būtų perskirstyta iš Vakarų Europos ūkininkų naujoms narėms. Tai skatintų politines įtampas ir protestus, todėl reforma tampa neišvengiama.
Biudžetas ir nuosavi resursai
Išsiplėtusi ES būtų ir ekonomiškai mažiau homogeniška, nes dalis kandidačių – gerokai skurdesnės už esamas nares. Tai didintų spaudimą biudžetui ir didžiausių mokėtojų, tokių kaip Vokietija, nepasitenkinimą, jei nebūtų rastos naujos finansavimo schemos.
Vienas iš svarbiausių svarstomų pokyčių – suteikti ES daugiau nuosavų pajamų šaltinių. Šiuo metu apie 70 proc. biudžeto sudaro valstybių narių įnašai, todėl nacionalinės sostinės išlaiko esminę kontrolę. Komisija svarsto įvairius naujus šaltinius: didžiųjų skaitmeninių bendrovių apmokestinimą, anglies dioksido mokesčius prie sienos, tabako ar elektroninių atliekų rinkliavas.
Nuosavi resursai suteiktų ES didesnę finansinę autonomiją ir sustiprintų bendrų politikų įgyvendinimą, ypač gynybos, energetikos ir klimato srityse. Būtent tokia kryptis daug analitikų akyse atrodo kaip žingsnis federacijos link, net jei formaliai sutarčių pavadinimai išliktų tie patys.
Artėjant 2026 metams, plėtra ir būtinybė reformuoti sprendimų priėmimą gali tapti lemiamu postūmiu ES evoliucijai – nuo valstybių sąjungos link labiau integruotos politinės bendrijos.
