Ekologiškas maistas prekybos centruose dažnai kainuoja gerokai brangiau už įprastą produkciją. Vartotojai už tą patį pirkinių krepšelį gali sumokėti net apie 70 proc. daugiau vien dėl žalio ekologiško ženklelio ant pakuotės.
Tačiau kas iš tikrųjų lemia tokį kainų skirtumą ir ar šis ženklas visada atspindi realią maisto kokybę?
Per kelis dešimtmečius ekologinė rinka Jungtinėse Valstijose išaugo iki daugiau kaip 70 mlrd. eurų vertės industrijos.
Tai reiškia ir didelę konkurenciją dėl oficialaus sertifikato, kuris leidžia produktą parduoti kaip ekologišką ir gauti aukštesnę kainą.
Kaip gimė ekologiško ženklo vertė?
Iki Antrojo pasaulinio karo dauguma maisto būtų atitikę šiandienos ekologinius standartus.
Pokariu žemės ūkis masiškai perėjo prie sintetinių trąšų ir pesticidų, tokių kaip DDT, naudojimo, o didėjant derliams ėmė ryškėti ir pasekmės aplinkai.
1962 metais pasirodžiusi biologės Rachel Carson knyga „Tylantis pavasaris“ tapo lūžio tašku. Daugėjant visuomenės spaudimui, 1990 metais JAV priėmė Ekologiško maisto gamybos įstatymą, o 2002 metais įvedė vieningą USDA ekologišką ženklą.
Vartotojams tai suteikė aiškumą: ekologiškas maistas turi būti užaugintas be sintetinių pesticidų, sintetinių trąšų ir genetiškai modifikuotų organizmų. Tačiau šios taisyklės smarkiai padidino gamybos kaštus.
Dideli ūkiai laimi, maži – traukiasi
Tokie ūkiai kaip „Wholesome Family Farms“ Sonoroje investuoja į uždaras šiltnamių sistemas, natūralią kenkėjų kontrolę ir papildomas patikras.
Vien šiltnamių priežiūra kainuoja dešimtis tūkstančių eurų per metus, o derlius dažnai būna mažesnis nei įprastame ūkyje.
Pasak įmonės, ekologinis auginimas gali kainuoti 20–25 proc. daugiau nei tradicinis, neskaičiuojant pačios sertifikacijos. Oficialių duomenų duomenimis, vien metinės sertifikavimo išlaidos per kelis metus išaugo nuo maždaug 1 400 iki beveik 2 600 eurų.
Dideliems ūkiams tai palyginti nedidelė dalis, kai metinės pajamos siekia šimtus milijonų eurų. Tačiau smulkiems ūkininkams tokios sumos tampa kritinės ir gali „suvalgyti“ didelę dalį pelno.
Štai Pensilvanijoje veikiantis šeimos ūkis „Bridge Avenue Berries“ po kelerių metų atsisakė oficialaus ekologiško sertifikato. Jų žodžiais, kasmet apie 1 300–1 400 eurų siekę mokesčiai buvo per dideli, nors ūkyje ir toliau laikomasi ekologinių principų.
„Didžiausias smūgis buvo metinis mokestis. Esame nedidelis uogų ūkis, tad tai smarkiai mažino mūsų pelną“, – sakė ūkio savininkas Harry Jonesas.
Nebeturėdami teisės vartoti žodžio „ekologiškas“ ant etikečių ir reklamos, jie priversti pardavinėti pigiau nei sertifikuoti kaimynai. Tai riboja galimybes patekti į didžiuosius prekybos tinklus ir verčia orientuotis į tiesioginę prekybą su vietos pirkėjais.
Ar ekologiškas visada reiškia geresnis?
Apklausos rodo, kad beveik 90 proc. amerikiečių atpažįsta oficialų ekologišką ženklą, o daugiau kaip 70 proc. juo pasitiki. Ypač aktyviai ekologišką maistą perka jaunesni vartotojai, norintys išvengti pesticidų, hormonų ir antibiotikų.
Moksliniai tyrimai rodo, kad ekologiška produkcija dažnai turi mažiau pesticidų likučių ir kartais – šiek tiek daugiau antioksidantų. Tačiau bendras vitaminų ir maistinių medžiagų kiekis dažniausiai skiriasi nedaug, o vienareikšmiško sutarimo, kad ekologiškas maistas visada sveikesnis, nėra.
„Tyrėjai pastebi vadinamąjį aureolės efektą – žmonės ekologišką maistą laiko sveikesniu, nors mokslinis įrodymas nėra aiškus. Saugumo požiūriu tai gali reikšti mažiau pesticidų, bet ne automatiškai geresnę mitybą“, – sako maisto politikos ekspertai.
Ne visi produktai ir vienodai „atsiperka“. Vaisiai su stora žieve, pavyzdžiui, avokadai ar bananai, nuo pesticidų dažniausiai apsaugoti natūraliai. Tuo tarpu uogos, tokios kaip mėlynės, kurių nelupame, dažniau sukaupia likučių, todėl ekologiškas pasirinkimas čia gali būti prasmingesnis.
Kainų atotrūkis mažėja, bet nedingsta?
Pastaraisiais metais ekologiškų produktų ir įprasto maisto kainų skirtumas po truputį mažėja. Tai siejama su augančia pasiūla ir efektyvesnėmis tiekimo grandinėmis, vis dėlto vidutiniškai ekologiniai produktai vis dar kainuoja apie 60 proc. daugiau.
Dalį smulkių ūkių gelbėja alternatyvios sertifikavimo schemos, tokios kaip „Certified Naturally Grown“, kurios remiasi panašiais standartais, bet naudoja pigesnes tarpusavio patikras. Harry ir Susan Jonesai už šią sertifikaciją moka apie 320 eurų per metus – keliskart mažiau nei už oficialų ekologišką ženklą.
Vartotojams tai reiškia sudėtingesnį pasirinkimą. Oficialus ekologiškas ženklas dažnai garantuoja atsekamumą ir kontrolę, tačiau ne visi ūkininkai, dirbantys ekologiškai, jį gali sau leisti. Todėl daliai pirkėjų vis svarbesnė tampa ne tik etiketė, bet ir žinojimas, kas ir kaip užaugino jų maistą.
