Euro zona šiandien vienija 21 Europos Sąjungos valstybę, tačiau šešios narės vis dar laikosi savo nacionalinių valiutų. Danija turi nuolatinę išimtį, o Švedija, Lenkija, Čekija, Vengrija ir Rumunija teisiškai yra įsipareigojusios eurą įsivesti, kai tik atitiks nustatytus kriterijus.
Vis dėlto pažvelgus į ekonominius rodiklius ir vidaus politiką tampa akivaizdu, kad kelias į eurą šioms šalims labai skirtingas – ir nebūtinai tiesus.
Penki kelialapio į eurą kriterijai
Norint tapti euro zonos nare, būtina atitikti vadinamuosius konvergencijos kriterijus. Pirma, nacionalinė teisė ir centrinio banko statutas turi būti suderinti su euro zonos taisyklėmis – užtikrintas centrinio banko nepriklausomumas ir kainų stabilumo mandatas.
Antra, infliacija negali viršyti maždaug 2,7 proc., skaičiuojant kaip trijų mažiausią infliaciją turinčių ES valstybių vidurkį ir pridėjus 1,5 procentinio punkto. Trečia, valdžios sektoriaus skola turi būti apie 60 proc. bendrojo vidaus produkto, o biudžeto deficitas – ne didesnis nei 3 proc. BVP.
Ketvirta, bent dvejus metus reikia dalyvauti valiutų kurso mechanizme ERM2, išlaikant stabilią nacionalinės valiutos ir euro santykio dinamiką. Penkta, dešimties metų trukmės vyriausybės obligacijų palūkanų normos turi būti arti žemiausią infliaciją turinčių šalių lygio – šiuo metu ne didesnės nei apie 5,1 proc.
Kas ekonomiškai pasirengęs, bet politiškai nenori?
Pagal ekonominius rodiklius palankiausiai atrodo Švedija ir Čekija. Jos turi santykinai žemą infliaciją, kontroliuojamą valstybės skolą ir investuotojų pasitikėjimą, atspindimą žemomis ilgalaikėmis palūkanomis. Abi šalys teoriškai galėtų greitai priartėti prie euro įsivedimo.
Tačiau politinė valia čia silpna. Švedijoje partijos eurą beveik ignoruoja, visuomenės nuomonė pasidalijusi, o referendumas 2003 metais buvo nepalankus bendrai valiutai. Čekijoje ankstesni planai svarstyti euro įvedimo grafiką buvo sustabdyti, o dabartinė politinė dauguma aiškiai prioritetu laiko nacionalinę kroną.
Kas nori euro, bet dar nepasirengęs?
Vengrija ir Rumunija yra priešinga grupė: politinis ir visuomenės palaikymas eurui didelis, tačiau ekonominiai rodikliai atsilieka. Abi šalys nesuvaldo infliacijos, biudžeto deficitas ir skola viršija rėžius, o ilgalaikės palūkanų normos išlieka aukštos.
Vengrijoje naujoji politinė vadovybė deklaruoja siekį iki 2030 metų atitikti visus kriterijus ir tikisi pasinaudoti atnaujintais Europos Sąjungos fondais ekonomikai modernizuoti. Rumunijai pagrindinis iššūkis – per didelės viešosios išlaidos ir struktūriniai trūkumai mokesčių sistemoje.
Lenkija atsiduria per vidurį: jos ekonomika tam tikrais rodikliais prilygsta arba lenkia dalį dabartinių euro zonos narių, tačiau didelis gynybos išlaidų šuolis kelia deficitą, o politinės valios atsisakyti zloto kol kas nėra.
Netikėtas favoritas – Juodkalnija
Paradoksalu, bet realiausia kandidatė tapti 22-ąja euro zonos nare gali būti ne ES narė. Juodkalnija jau daugiau nei dešimtmetį pagal faktą naudoja eurą, nors oficialiai nepriklauso euro zonai ir neturi atstovų Europos Centriniame Banke.
Jei Juodkalnija sėkmingai užbaigs stojimo į ES derybas ir prisijungs prie Sąjungos, ji automatiškai taps ir euro zonos dalimi. Kai kurie ekspertai prognozuoja, kad tai galėtų įvykti apie 2028 metus, aplenkiant visas minėtas ES valstybes, kurios vis dar svarsto, ar atsisakyti savo nacionalinių valiutų.
