Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje tyliai išaugo naujas finansų milžinas – privatus kreditas. Tai maždaug 2 trilijonų eurų dydžio rinka, kurioje skolinimą verslui perėmė ne bankai, o didžiuliai fondai, tokie kaip „BlackRock“, „Apollo“ ar „Blue Owl“.
Šiandien jau matyti pirmieji įtrūkimai: keli fondai riboja investuotojų galimybes atsiimti pinigus, o rinkos dalyviai vis garsiau kalba apie „tiksinčią bombą“.
Kas yra privatus kreditas?
Įprastai pinigus įmonėms skolina bankai, taikydami griežtas taisykles ir prižiūrimi reguliuotojų. Privatus kreditas veikia kitaip: fondai surenka lėšas iš investuotojų ir patys tiesiogiai skolina verslui, dažnai už 8–10 proc. metinių palūkanų.
Bankams po 2008 metų krizės sugriežtinus rizikingų paskolų praktiką, daugybė vidutinio dydžio įmonių liko be finansavimo šaltinio. Tą nišą užpildė privatūs fondai, kuriuos viliojo ypač žemos bazinės palūkanos ir investuotojų alkis didesnei grąžai.
Svertiniai išpirkimai ir nematoma skola
Didelė privataus kredito dalis susijusi su svertiniais įmonių išpirkimais. Pavyzdžiui, už 100 milijonų eurų vertą bendrovę pirkėjas įneša tik 20 milijonų eurų nuosavų lėšų, o likusius 80 milijonų eurų pasiskolina įmonės vardu.
Tokia schema leidžia fondams greitai uždirbti mokesčius ir dividendus, tačiau pati įmonė lieka užkrauta skola. Kai palūkanų normos pakilo, daugelio skolintų bendrovių išlaidos išaugo dvigubai ir dalis jų atsidūrė ties bankroto riba.
Maskuojami nuostoliai ir DI spaudimas
Kad skolos problemos neišlįstų į paviršių, plačiai naudojamos vadinamosios mokėjimo natūra (angl. pay-in-kind) paskolos: kai įmonė nebegali sumokėti palūkanų, jos tiesiog pridedamos prie pagrindinės skolos. Oficialiai įsipareigojimas nelaikomas nevykdomu, tačiau skola tyliai išsipučia.
Kita priemonė – skolų restruktūrizavimas taip, kad nevykdomų paskolų statistika atrodytų geriau nei realybė. Reitingų agentūros, tokios kaip „Fitch“, vis dėlto fiksuoja rekordiškai augantį nemokumo lygį privačiame kredite.
Dirbtinio intelekto sukrėsta programinė įranga
Apie ketvirtadalis šių paskolų nukreipta į programinės įrangos ir prenumeruojamų paslaugų (SaaS) sektorių. Būtent jį šiandien smarkiai spaudžia dirbtinis intelektas, mažindamas tradicinių platformų pajamas ir vertinimus.
Silpstančioms įmonėms vis sunkiau refinansuoti senas skolas esant gerokai aukštesnėms palūkanų normoms. Kai kurioms tai reiškia realią bankroto riziką, kartu – darbo vietų praradimą tūkstančiams žmonių.
Kuo tai gali paliesti paprastus indėlininkus?
Nors dauguma gyventojų tiesiogiai neinvestuoja į privačius kreditus, rizika persiduoda per bankus. Privatūs fondai iš jų skolinasi dešimtis milijardų eurų, užstatydami tuos pačius rizikingus kreditus kaip užtikrinimą.
Jeigu paskolų kokybė dar labiau blogėtų, bankams tektų pripažinti nuostolius, kurie ribotų jų galimybes skolinti realiai ekonomikai. Kol kas kalbama ne apie sisteminę grėsmę indėliams, bet apie galimą smūgį kreditavimui ir darbo rinkai.
Į ką verta atkreipti dėmesį?
Situaciją galima stebėti per kelis rodiklius: didžiųjų turto valdytojų akcijų kainas, jų skelbiamų turto verčių ir rinkos kainų skirtumą bei vis dažniau pasigirstančias žinias apie įmonių nesugebėjimą refinansuoti skolų.
Per artimiausius kelerius metus turi būti grąžinta apie 2 trilijonus eurų privataus kredito. Nuo to, kiek įmonių sugebės pratęsti skolas, priklausys, ar ši tyli rinka taps nauja pasaulinės finansų krizės židiniu.
