Europos Komisija kartu su valstybėmis narėmis rengia bendrą vertinimą, kuriuo siekiama įvertinti, kaip Vokietija taiko Šengeno sienų taisykles ir apsaugos priemones. Pasak su procesu susijusių šaltinių, vertinimas turėtų prasidėti kovo mėnesį. Šis žingsnis žengiamas po tyrimo, atskleidusio, kad Vokietija kaip saugumo grėsmę pažymėjo ir į Europos Sąjungą neleido įvažiuoti Ukrainos piliečiams, kalėjusiems Rusijos kontroliuojamuose kalėjimuose.

Šengeno vertinimas iš naujo atkreips dėmesį į ryžtingą Berlyno požiūrį į sienų kontrolę tiek pačioje Vokietijoje, tiek aplink ją. Šalis yra įvedusi laikinus, atsitiktinius policijos patikrinimus savo nacionalinių sienų ruožuose ir, pasitelkdama technologijas, daro neproporcingai didelę įtaką tam, kaip kitos valstybės kontroliuoja ES išorės sienas.

Griežta Vokietijos pozicija sienų apsaugos klausimu grindžiama ne tik saugumo sumetimais, bet ir vidaus politika. Konservatorių vadovaujama Friedricho Merzo vyriausybė taiko kontrolės priemones ir deportacijas, siekdama sumažinti kraštutinių dešiniųjų patrauklumą rinkėjams ir aiškiai atsiriboti nuo anksčiau dominavusios palankesnės laikysenos prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Kovo mėnesį Merzo kabinetas turės apsispręsti, ar dar kartą pratęsti laikiną vidaus sienų kontrolę – politiką, kurią kritikai plačiai laiko ES laisvo judėjimo principo pažeidimu.

„Šengeno erdvė dabar primena šveicarišką sūrį – ji visa išraižyta skylėmis“, – teigė Slovėnijos socialistas europarlamentaras Matjažas Nemecas, Europos Parlamento Šengeno sienų priežiūros grupės narys. „Kol Komisija užmerkia akis prieš akivaizdžius ES teisės pažeidimus ir leidžia didelėms šalims, tokioms kaip Vokietija ir Prancūzija, išvengti atsakomybės, Europos Sąjungos ateitis atrodo niūri.“

Tyrimas atskleidė, kad Vokietija Šengeno informacinėje sistemoje įvedė perspėjimus apie tuos Ukrainos pabėgėlius, kurie buvo kalėję Rusijos kontroliuojamose įkalinimo įstaigose, taip užkirsdama jiems kelią į ES. Ukrainos institucijos teigė, kad buvusių kalinių sąrašas, sudarytas iš 3 738 asmenų, buvo perduotas teisėsaugos agentūrai Europol tik informaciniais tikslais, tačiau vėliau šie vardai atsidūrė Šengeno informacinėje sistemoje – duomenų bazėje, kuri jungia sienų kontrolės ir teisėsaugos institucijas visame bloke ir leidžia dalytis įspėjimais realiuoju laiku tiek atliekant policijos patikras, tiek prie išorinių sienų.

Buvę kaliniai, žmogaus teisių organizacijos ir advokatai teigia, kad šis informacijos panaudojimas sutapo su smarkiai išaugusiu neįleidimų skaičiumi. Dėl to buvo išskirtos šeimos, o buvę kaliniai atsidūrė situacijoje, kai jų likimą lemia nepermatomi saugumo sprendimai, kurių jie realiai negali užginčyti. Praėjusią savaitę Europos duomenų apsaugos valdyba įspėjo, kad Vokietija ir kitos valstybės narės nepateikia pakankamai duomenų, jog būtų galima tinkamai įvertinti, ar asmenų teisės Šengeno informacinėje sistemoje yra gerbiamos.

„Rusijos sulaikytų ukrainiečių padėtis turi būti pagerinta, nes būtent ši grupė šiuo metu moka didžiausią kainą už Europos saugumo užtikrinimą“, – pabrėžė Suomijos europarlamentaras, priklausantis Europos liaudies partijai, Pekka Toveri. „Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą aiškiai parodo, kodėl nuolatinis situacijos vertinimas yra būtinas. Išorinių ES sienų valdymas yra kertinis visos Šengeno sistemos patikimumo elementas, tačiau Rusijos žiaurūs veiksmai sukuria išskirtines situacijas, kurių jokia normali sistema nėra pritaikyta valdyti.“

Dobrindto barikados

2007 m., kai rytinės kaimynės Lenkija ir Čekija buvo visiškai integruotos į Šengeno zoną, Vokietija panaikino paskutinius pasienio kontrolės postus, kuriuose pareigūnai tikrindavo keliu atvykstančių keleivių pasus. Tačiau po kelerių metų vokiečiai ėmė abejoti šio žingsnio pasekmėmis.

2015 m. pabėgėlių krizės metu kelios Šengeno šalys pasinaudojo ES teisėje numatytomis išimtimis ir įvedė vidaus sienų kontrolę esant nepaprastosioms aplinkybėms. Pagal šias taisykles laikini patikrinimai laikomi „paskutinės priemonės“ pobūdžio žingsniu, leidžiamu tik išskirtiniais atvejais ir paprastai nukreiptu į konkrečias, žvalgybine informacija pagrįstas rizikas.

Vokietija šiomis išimtimis naudojosi plačiausiai, o kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) kaupė politinį kapitalą agituodama prieš migraciją ir kvestionuodama pačią Šengeno sistemą.

Tradicinės partijos iš skirtingų politinio spektro pusių reagavo kartotiniu vidaus patikrų pratęsimu ir išplėtimu, pristatydamos jas kaip būtinas šalies saugumui užtikrinti. Vidaus reikalų ministerijos atstovas pareiškė, kad kontrolė reikalinga siekiant „atsverti didelę naštą, tenkančią Vokietijos sistemoms dėl nuolat didelio migracijos masto pastaraisiais metais“.

2023 m. Vokietija išplėtė patikrinimus į papildomus sienų ruožus, o 2024 m. rugsėjį žengė dar toliau – leido laikinus patikrinimus visose sausumos sienose. Ši kontrolė nevykdoma fiksuotose perėjose, ji organizuojama mobiliai, daugiausia atsitiktiniu principu pasirenkant laiką ir vietą. 2025 m., kancleriu tapus konservatoriui Friedrichui Merzui, politika dar labiau sugriežtėjo: naujoji vyriausybė vidaus patikrą pavertė vienu iš pagrindinių migracijos ir saugumo darbotvarkės įrankių ir aiškiai signalizavo pasirengimą ją vėl pratęsti.

Netrukus po įgaliojimų perėmimo 2025 m. pavasarį Merzo vyriausybė ne tik pratęsė laikiną sienų kontrolę, bet ir paskelbė apie reikšmingą operacinių pajėgumų didinimą: vidaus reikalų ministras Alexanderis Dobrindtas nurodė tūkstančius papildomų federalinės policijos pareigūnų skirti sienų tarnybai, taip smarkiai padidindamas patikrinimus vykdančių pareigūnų skaičių. Kovo mėnesį Dobrindtas, patirdamas spaudimą iš AfD, besirengiančios penkeriems regioniniams rinkimams, turės nutarti, ar dar šešiems mėnesiams pratęsti laikinus patikrinimus visose Vokietijos sausumos sienose.

Kaimyninės šalys piktinasi tokiu Vokietijos elgesiu, tvirtindamos, kad jis kelia grėsmę vienam svarbiausių Europos pasiekimų – laisvam prekių ir paslaugų judėjimui. Liuksemburgo vidaus reikalų ministras Léonas Glodenas atkreipė dėmesį į kontrolę prie sienos su Vokietija, kuri, anot jo, be pakankamo pagrindo trikdo dešimčių tūkstančių kasdienių keleivių judėjimą.

Glodenas taip pat ragino Europos Komisiją imtis ryžtingesnių veiksmų. Interviu, duotame gruodžio mėnesį, jis apkaltino Briuselį pernelyg švelniai taikant Šengeno nuostatas ir leidžiant Vokietijai be rimtos priežasties ilgą laiką palaikyti vidaus sienų kontrolę. Pasak jo, Komisija neatlieka netikėtų patikrų, kurios parodytų, ar tokie patikrinimai vis dar pagrįsti.

„Dabartinė sienų kontrolė yra būtina siekiant įgyvendinti esminius Europos teisės principus ir taip užtikrinti ilgalaikį Šengeno susitarimo išsaugojimą“, – teigė Bundestago CDU/CSU frakcijos pirmininko pavaduotojas Günteris Kringsas.

Kai vienos šalies įrašas nulemia visų sprendimus

Šis siekis užtikrinti saugumą juntamas ir toli už pačios Vokietijos sienų. Pagal Šengeno informacinės sistemos reglamento 24 straipsnį bet kuri valstybė narė gali pažymėti asmenį kaip keliantį grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Tuomet kitoms šalims privaloma tokį asmenį neįleisti per ES išorės sienas.

Dokumentai, su kuriais susipažino žurnalistai, rodo, kad ne vienu atveju Vokietija pagal šį 24 straipsnį įvedė perspėjimus apie buvusius Ukrainos kalinius, atlikusius bausmę Rusijos kontroliuojamose įkalinimo įstaigose. Šie vardai, atrodo, pasiekė Vokietiją kaip dalis Ukrainos institucijų sudaryto ir per Europol perduoto sąrašo.

Tokia praktika grindžiama saugumo logika – nuogąstavimais, kad žmones, kurie ilgą laiką buvo Rusijos valdomose įkalinimo įstaigose, galėjo bandyti verbuoti Rusijos žvalgybos tarnybos. Rašytiniame atsakyme už vidaus saugumą atsakinga Vokietijos Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba patvirtino žinanti atvejų, kai Ukrainos piliečiai, buvę Rusijos okupuotose teritorijose arba prievarta perkelti į Rusiją, buvo spaudžiami ar išnaudojami Rusijos žvalgybos. Šie vertinimai perduodami kitoms Vokietijos institucijoms įvairiomis formomis – nuo bendrų grėsmių apžvalgų iki atskirų bylų analizės, kuri vėliau gali būti panaudojama priimant saugumo sprendimus.

Vokietijos vidaus reikalų ministerija raštu patvirtino, kad įrašai apie atsisakymą įleisti asmenį į Šengeno erdvę sistemoje daromi tik atlikus individualų vertinimą ir tik tada, kai žmogus laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar saugumui. Pasak ministerijos, vertinant gali būti remiamasi ir per Europol gauta informacija, tačiau pripažįstama, kad statistikos, kiek tokių perspėjimų taikoma atskiroms asmenų grupėms, nėra.

„Padidinta patikra savaime yra pateisinama“, – sakė čekų europarlamentaras Nikolas Bartušekas, priminęs priešų veiksmus Čekijos teritorijoje, įskaitant mirtiną 2014 m. amunicijos sandėlio sprogdinimą Vrbeticėje, dėl kurio kaltinta Rusijos žvalgyba. „Tačiau reikia vengti situacijos, kai karo aukos automatiškai laikomos įtariamaisiais. Saugumo nuogąstavimai turi būti sprendžiami remiantis įrodymais paremtu vertinimu.“

Atrodo, kad toks standartas nebuvo taikytas Vasyliui Soldatovui – buvusiam Ukrainos kaliniui, kare prievarta išvežtam į Rusiją. Išėjęs iš Rusijos okupuotos Krymo teritorijos kalėjimo 2025 m. gegužę, jis bandė vykti į Čekiją, kur kaip karo pabėgėlė gyveno jo žmona. Pasiklausęs žmogaus teisių organizacijos patarimo, kuri perspėjo apie galimą įrašą Šengeno informacinėje sistemoje, Soldatovas dar būdamas Kryme pateikė duomenų prieigos prašymą Čekijos institucijoms.

Čekijos policija patvirtino, kad pagal nacionalinę teisę Soldatovas nelaikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir vidaus saugumo požiūriu grėsmės nekelia. Vis dėlto pasieniečiai atsisakė jį įleisti, nes buvo priversti vykdyti galiojantį Vokietijos įvestą perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje.

Panaši istorija nutiko ir Julijai Hetman, buvusiai kalinei iš okupuoto Mariupolio. 2023 m. rugsėjį pasiekusi Lenkijos sieną, ji nesulaukė jokių priekaištų dėl dokumentų ar vizų ir nebuvo papildomai tikrinama saugumo pagrindais. Tačiau pareigūnai, patikrinę jos vardą Šengeno informacinėje sistemoje, rado aktyvų perspėjimą.

Abiem atvejais Čekijos ir Lenkijos institucijos pabrėžė neturėjusios teisės ignoruoti visai Šengeno erdvei galiojančio Vokietijos įrašo. Nei Soldatovas, nei Hetman kol kas nėra apskundę Vokietijos veiksmų teisme. Pasak Kijeve veikiančios organizacijos „Ukrainos kalinių apsauga“ teisininkės Hannos Skrypkos, užginčyti Šengeno perspėjimą užsienyje reikalauja daug laiko, lėšų ir stabilaus teisinio atstovavimo, kurio dauguma buvusių kalinių ar juos atstovaujančių mažų nevyriausybinių organizacijų tiesiog neturi.

Europos Komisija koordinuoja, kaip valstybės taiko Šengeno taisykles ir kaip vykdoma jų stebėsena. Kiekvienais metais atrenkamas tam tikras šalių skaičius, kurioms atliekamas išsamus vertinimas. Patikras atlieka nacionalinių ekspertų komandos, padedamos ES agentūrų, tokių kaip Frontex ir Europol.

Šių vertinimų rezultatai pateikiami Šengeno šalių ataskaitose, kuriose išdėstomos rekomendacijos kiekvienai valstybei. Komisija kasmet parengia bendrą Šengeno ataskaitų suvestinę (Scoreboard), apibendrinančią pažangą įgyvendinant rekomendacijas ir išryškinančią problemines sritis, reikalaujančias neatidėliotinų veiksmų.

„Net geriausios vertinimo ataskaitos yra neveiksmingos, jei Komisijai ir valstybėms narėms trūksta politinės valios laikytis galiojančių Šengeno taisyklių“, – sakė Vokietijos socialdemokratė europarlamentarė Birgit Sippel. „Von der Leyen vadovaujama Komisija pastaraisiais metais akivaizdžiai stokoja tokios valios, ypač kalbant apie vidaus sienų kontrolės atnaujinimą Vokietijoje ir prieglobsčio prašytojų atstūmimą prie vidaus sienų. Siekiant išsaugoti Šengeno erdvę, vidaus kontrolė turi būti kuo greičiau nutraukta.“

Kaip Briuselis vertins laikymąsi taisyklių?

Artimiausiu metu Vokietijai teks atsiskaityti prieš kitas Šengeno šalis.

Artėjantis vertinimas numato, kad daugiau kaip 60 ekspertų komanda, koordinuojama Komisijos, atliks patikras vietoje, prašys dokumentų ir duomenų, apklaus institucijas, įgyvendinančias Šengeno taisykles. Jiems pavesta nustatyti, ar sistemos vidaus kontrolės mechanizmai iš tiesų neleidžia perspėjimų taikyti automatiškai ar pagal iš anksto nustatytas kategorijas.

Pasak su vertinimo procesu susipažinusio ES pareigūno, geriausias būdas patikrinti, ar sistema iš tiesų gina individualias teises, yra išanalizuoti, kaip ji veikia praktikoje: kiek žmonių prašo prieigos prie savo duomenų, kiek kreipiasi dėl įrašų ištaisymo ar ištrynimo ir kokia dalis šių prašymų baigiasi konkrečiais pokyčiais. Kitas svarbus rodiklis – ar ginant teises realiai naudojamos visos numatytos teisinės priemonės, pavyzdžiui, ar egzistuoja teismų praktika ir ar nacionalinės procedūros sudaro realias galimybes apskųsti sprendimą.

„Šengeno stebėsenos mechanizmas yra labai technokratinis įrankis. Jis leidžia fiksuoti klaidas ir problemas, tačiau šie duomenys ne visada virsta privalomomis priemonėmis“, – sakė Londone įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Statewatch“, stebinčios Šengeno taisyklių įgyvendinimą ir ES policijos duomenų bazes, atstovas Romainas Lanneau.

Galimybes aptikti bendras tendencijas visoje sistemoje riboja ir tai, kad valstybės narės nepakankamai skaidriai atskleidžia, kaip naudojasi Šengeno informacine sistema. Europos duomenų apsaugos valdyba savo ataskaitoje konstatavo, kad „trūkstami duomenys“ apsunkina privatumo taisyklių laikymosi vertinimą ir kad informacijos apie asmenų teisių įgyvendinimą teikimas yra „labai svarbus“ sėkmingam SIS veikimui.

Europos skaitmeninių teisių organizacijos EDRi vyresnioji politikos patarėja Chloé Berthélémy pabrėžė, kad duomenų apsaugos reikalavimų nepaisymas yra „ilgalaikė problema Europos policijos bendradarbiavimo srityje“ ir kad Komisija jos niekada rimtai nebandė spręsti.

„Žmonėms, kuriuos sistema paliečia, dažnai sunku suprasti, kodėl būtent jie stebimi, sulaikomi, deportuojami ar neįleidžiami. Šie sprendimai gali nulemti visą žmogaus gyvenimą. Komisija turi gerokai sustiprinti pastangas spręsti šį rimtą valstybių narių policijos institucijų pareigų nevykdymo klausimą“, – sakė ji.

Turimi duomenys vis dėlto rodo ryškius skirtumus tarp valstybių, kaip jos tvarko prašymus suteikti prieigą prie Šengeno duomenų bazėje saugomos informacijos, ją ištaisyti ar ištrinti, kiek tokių prašymų patenkinama ir kiek bylų iškelia patys duomenų subjektai.

Vien 2024 m. Vokietija gavo 4 169 prieigos prašymus iš asmenų, pažymėtų sistemoje, tačiau patenkino tik šiek tiek daugiau nei pusę jų – gerokai mažiau nei kitos šalys, gaunančios panašų prašymų skaičių. Pavyzdžiui, Slovėnija sulaukė 4 249 prašymų ir patenkino beveik visus, rodo viešai prieinami duomenys.

„Duomenų apsauga turėtų reikšti, kad žmogus gali patikrinti, kokie duomenys apie jį saugomi ir ar jie turi būti ištaisyti arba ištrinti“, – pabrėžė Lanneau. – „Tai, kad nėra aiškių duomenų, ar teisėsaugos institucijos šių teisių iš tikrųjų laikosi, yra tiesiog apmaudu.“