Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą vis labiau griauna pačios Rusijos ekonomikos pagrindus. Per ketverius karo metus Maskva sudegino milžinišką dalį sukauptų rezervų ir vis giliau kėsinasi į lėšas, kurios buvo skirtos „juodai dienai“. Ekspertai perspėja, kad toks kursas kelia rimtą grėsmę ilgalaikiam šalies ekonominiam ir finansiniam stabilumui.

Per ketverius plataus masto karo prieš Ukrainą metus Rusija vis brangiau moka už agresiją savo ekonomika. Kremlius jau išnaudojo didelę dalį anksčiau sukauptų rezervų ir vis aktyviau leidžia lėšas, skirtas „juodai dienai“. Tai didina riziką, kad ilgalaikė šalies finansinė pusiausvyra bus galutinai suardyta.

Vladimiras Putinas faktiškai pavertė visą šalies ekonomiką ir visuomenę karo mašina. Toks modelis leido Maskvai stabilizuoti frontą ir mėginti derėtis iš jėgos pozicijų, tačiau kaina pasirodė esanti milžiniška. Ekspertų vertinimu, karas pareikalavo šimtų tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų, o ekonomikos perorientavimas karo reikmėms ateityje gali turėti griaunančių pasekmių.

Šiandien beveik 40 proc. Rusijos federalinio biudžeto skiriama gynybai ir saugumui. Dar apie 9 proc. tenka augančios valstybės skolos aptarnavimui, nes būtent skolinimasis tapo vienu pagrindinių karo finansavimo šaltinių. Taip faktiškai atsisakyta ilgus metus deklaruotos griežtos biudžeto drausmės, kuri iki šiol buvo laikoma vienu pagrindinių Rusijos ekonominio stabilumo ramsčių.

Vienas didžiausių nerimo šaltinių – sparčiai tirpstantis Nacionalinis gerovės fondas, sukauptas daugiausia iš naftos ir dujų pajamų. Iki karo likvidūs šio fondo aktyvai viršijo 110 mlrd. JAV dolerių, dabar jų belikę maždaug 55 mlrd. Kitaip tariant, per kelerius metus sunaudota apie pusė santaupų, skirtų ilgalaikiam šalies finansiniam saugumui.

Ekonomistai pabrėžia, kad vietoje investicijų į modernizavimą, technologijas ir inovacijas Rusija vis didesnę lėšų dalį nukreipia į ginklavimąsi. Kol pirmaujančios pasaulio valstybės investuoja į dirbtinio intelekto, aukštųjų technologijų ir žaliųjų sprendimų plėtrą, Rusijos ekonomika tampa vis labiau priklausoma nuo karinės pramonės. Tai gilina technologinį atotrūkį ir silpnina šalies konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.

Karas smarkiai paveikė ir investicinę aplinką. Tiesioginės užsienio investicijos sumenko, nutrūko arba rimtai susilpnėjo ryšiai su Vakarų šalimis, o Rusijos priklausomybė nuo Kinijos sparčiai auga. Sankcijos ir aukštos palūkanų normos riboja vidaus verslo galimybes, smulkusis ir vidutinis verslas susiduria su didesne mokesčių našta ir sunkesnėmis kreditavimo sąlygomis.

Demografinė situacija taip pat tampa rimtu iššūkiu. Dideli nuostoliai fronte, jaunimo emigracija ir „protų nutekėjimas“ silpnina ilgalaikį ekonominį potencialą. Apklausos rodo, kad jauni rusai vis kritiškiau vertina karą, o augantis spaudimas pilietinėms laisvėms dar labiau didina vidinę įtampą ir stumia aktyviausią visuomenės dalį iš šalies.

Pirmuosius karo metus milžiniškos karinės išlaidos dirbtinai „užkūrė“ ekonomiką – augo gamyba ir užimtumas karo sektoriuje. Tačiau dabar Rusija vis labiau susiduria su lėtėjančiu augimu, mažėjančiomis naftos ir dujų pajamomis bei gilėjančia darbo rinkos krize. Ekspertų teigimu, tolesnė Rusijos ekonomikos raida didele dalimi priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis ir ar apskritai bus pasiektas taikus konflikto sprendimas bei ar šaliai pavyks bent iš dalies sugrįžti į pasaulinę ekonomiką.

Susiformavusi karo ekonomikos sistema vis labiau tampa ilgalaike našta. Didelė dalis valstybės išteklių jau nukreipiama kariuomenei finansuoti ir socialinėms išmokoms palaikyti, tuo tarpu civiliniai sektoriai – švietimas, sveikatos apsauga, infrastruktūra ir aukštosios technologijos – akivaizdžiai stokoja lėšų. Specialistai perspėja, kad net ir pasibaigus karui ekonomikos pertvarka bei investuotojų pasitikėjimo atkūrimas gali užtrukti ilgus metus.

Ekonominius pavojus fiksuoja ir tarptautiniai verslo leidiniai. Analitikai vis dažniau kalba, kad Rusijos ekonomika artėja prie „mirties zonos“, kurioje resursai eikvojami greičiau, nei spėjama juos atkurti. Kitaip tariant, Maskva šiandien naudoja būsimą šalies potencialą tam, kad užtikrintų dabartinius režimo karinius tikslus.

Analitiniai centrai taip pat pažymi, kad Kremlius sąmoningai nesirengia taikai, o priešingai – visuomenę programuoja ilgai, sekinančiai konfrontacijai. Rusijos valdžios atstovai ir propagandos kanalai atmeta bet kokias rimtesnes nuolaidas ir toliau kartoja pradinius karo tikslus, kurie gerokai peržengia okupuotų teritorijų ribas. Tai rodo, jog politinis režimas kol kas renkasi ekonominės ir socialinės situacijos blogėjimo riziką, užuot ieškojęs išeities iš karo aklavietės.