Naftos lenktynės prasideda iš naujo: Venesuela ruošia techniką, rinkos laukia pokyčių
Venesuelos naftos sektoriuje fiksuojamas suaktyvėjimas: paslaugų bendrovės pradėjo iš sandėlių traukti gręžimo platformas ir specializuotą įrangą, kad ją surinktų, suremontuotų ir vėl parengtų darbui. Toks judėjimas siejamas su pastaraisiais mėnesiais įsibėgėjusiais kontraktų peržiūros procesais ir augančiu užsienio įmonių susidomėjimu šalies telkiniais.
Agentūros Reuters šaltiniai nurodo, kad po sausį patvirtintos esminės Venesuelos naftos sektoriaus teisinės reformos vietos ir užsienio gamintojai teikia dokumentus, reikalingus sutarčių ratifikavimui arba pakeitimams. Praktikoje tai atveria kelią naujiems investicijų planams, kuriems būtina greitai atkurti techninį pajėgumą.
Pastarosiomis savaitėmis kelios užsienio įmonės išėmė iš saugyklų mažiausiai devynias gręžimo platformas, kurių galia siekia maždaug 500–1 500 arklio galių, kad jos būtų pritaikytos darbams sausumoje. Dar mažiausiai penkios platformos vertinamos prieš galimą perkėlimą, o tai rodo didėjantį tikėjimą, kad naftos gavybos apimtys šalyje gali augti jau artimiausiu metu.
Neaišku, kiek platformų ir įrangos dar liko sandėliuose, nes dalis įmonių techniką iš Venesuelos buvo išgabenusios, o kitos ją „užkonservavo“ po 2019 metais JAV įvestų sankcijų, smarkiai apribojusių darbą energetikos sektoriuje. Tarp sankcijų paveiktų paslaugų teikėjų minimos tokios bendrovės kaip SLB, „Halliburton“, „Baker Hughes“ ir „Weatherford International“.
Atnaujinama įranga pirmiausia būtų naudojama bendruose projektuose, kuriuos vykdo valstybinė PDVSA ir privatūs partneriai, ypač Orinoko juostoje bei Marakaibo ežero regione. Šie du telkinių rajonai laikomi pagrindiniais šalies naftos gavybos centrais, tačiau jų plėtrai reikia ne tik kapitalo, bet ir patikimos paslaugų grandinės bei veikiančios techninės bazės.
Plėtra remiasi infrastruktūra
Dauguma PDVSA partnerių dar nėra galutinai patvirtinę naujų gręžinių programų, tačiau pagal naujesnius susitarimus keli gamintojai jau paskelbė apie planuojamus projektus ir gavybos didinimą. Tarp minimų bendrovių yra „Chevron“, „Repsol“ ir „Shell“, o jų planams reikės papildomų gręžimo platformų ir aptarnavimo pajėgumų.
Naujoji Venesuelos naftos ministrė Paula Henao pastarosiomis savaitėmis investuotojams ir tiekėjams signalizavo, kad šaliai reikia plačios įrangos ir medžiagų bazės: nuo siurblių, dažnio keitiklių, gręžinių galvučių ir vožtuvų iki vamzdynų, dujų kompresorių ir chemikalų, reikalingų gręžimui, gavybai, perdirbimui ir transportavimui. Be šių grandžių gavybos didinimas tampa sunkiai įgyvendinamas, net jei telkinių potencialas išlieka didžiulis.
Pagal pristatymuose aptartus scenarijus, jei pavyktų greitai sutelkti platformas ir įrangą, šalies naftos gavyba iki metų pabaigos galėtų didėti iki maždaug 1,37 mln. barelių per dieną nuo dabartinių apie 1,1 mln. barelių per dieną. Tokį šuolį riboja ne vien geologija, bet ir techninės būklės klausimai, tiekimo grandinės bei leidimų procedūros.
Kodėl laimi turintys įrangą vietoje
Rinkoje pabrėžiama, kad bendrovės, kurios techniką jau turi Venesueloje, gali turėti aiškų pranašumą prieš planuojančias importą. Leidimų, licencijų ir sutarčių derinimo procesai, apimantys tiek Karakaso, tiek Vašingtono reikalavimus, paprastai užtrunka, todėl „vietoje esanti“ įranga leidžia greičiau pereiti prie realių darbų.
„Daugelis įmonių pirmiausia atgaivina gręžimo platformas, kurias jau turi Venesueloje, nes importuojant, ypač stambią įrangą, vis dar kyla rimtų kliūčių“, – Reuters sakė vienos naftos sektoriaus bendrovės vadovas.
Pasak jo, procesą lėtina biurokratija, ne visada stabilūs kontraktų rėmai ir apmokėjimo rizikos, kurios istoriškai buvo jautri tema dirbant su PDVSA. Dalis paslaugų teikėjų ankstesniais metais buvo priversti nurašyti skolas dėl uždelstų mokėjimų, todėl šiandien sprendimai dėl sugrįžimo dažnai priimami atsargiai.
Rinkos stebėsenos duomenys taip pat atspindi ribotą aktyvumą: „Baker Hughes“ kovo pabaigos suvestinėje Venesueloje buvo nurodytos tik dvi aktyvios gręžimo platformos, kurios, šaltinių teigimu, dirba „Chevron“ projektuose. Tuo pat metu šalies planuose iki 2028 metų minimas poreikis pasiekti gerokai didesnį pajėgumą ir turėti apie 93 gręžimo platformas, daugiausia Orinoko juostoje.
Marakaibo ežero regione taip pat planuojami techniniai darbai: prancūzų „Maurel & Prom“ šiemet ketina užbaigti bent vienos gręžimo baržos įrengimą, o dar viena platforma, atgabenta ankstesniais metais, siejama su „China Concord Resources“ projektais. Šie projektai rodo, kad infrastruktūros atnaujinimas vyksta skirtingais kanalais, tačiau visus juos jungia tas pats iššūkis: greitai prikelti techniką ir sukurti patikimą veiklos ritmą.
