Rusijos ir Ukrainos karo patirtis ne tik sekinte sekinanti abiejų šalių pajėgas, bet ir iš esmės keičia karo technologijų bei taktikos supratimą. Viena ryškiausių permainų – gerokai patobulėjusi ir pavojingesnė tapusi Rusijos priešlėktuvinė gynyba, kelianti rimtą iššūkį NATO oro viršenybės doktrinai.
Ilgai trunkantis karas Ukrainoje sukūrė paradoksalią situaciją: nepaisant didelių technikos nuostolių, Rusijos priešlėktuvinės gynybos (PVO) sistema evoliucionavo ir tapo gerokai grėsmingesnė potencialiems priešininkams, ypač Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai (NATO).
Apie šiuos pokyčius pasakojo Jungtinės Karalystės Karališkojo jungtinių pajėgų instituto (RUSI) oro pajėgų analitikas Džastinas Bronkas, įvertinęs Rusijos PVO raidą po karo Ukrainoje.
Pasak eksperto, nors Ukrainos gynybos pajėgoms pavyko veiksmingai sunaikinti didelę dalį Rusijos raketinių paleidimo įrenginių ir radarų, Maskva šioje srityje neprarado kovinės galios. Priešingai – Kremlius toliau gamina modernius kompleksus ir intensyviai rengia naujus įgulų specialistus.
Pagrindinė grėsmė slypi tame, kad Rusijos PVO operatoriai įgijo unikalios realių kovinių veiksmų patirties, kokios neturi dauguma NATO šalių kariškių. Rusijos pajėgos modernizavo programinę įrangą, pakeitė taktiką ir išmoko greičiau reaguoti į kylančias grėsmes.
Modernūs kompleksai, keliantys grėsmę NATO
Analitikų teigimu, Rusija reikšmingai sustiprino savo PVO technines galimybes. Vienas ryškiausių pavyzdžių – į kovinę rikiuotę įvesti zenitiniai raketiniai kompleksai S‑350 „Vitjaz“, kurie gerokai padidino Rusijos priešlėktuvinės gynybos mobilumą ir ugnies galią.
Be to, okupacinės pajėgos pagerino žemės sistemų sąveiką su oro žvalgyba. Integracija su tolimosios radiolokacinės žvalgybos orlaiviais A‑50U leidžia Rusijai aptikti oro taikinius daug didesniais atstumais, efektyviai stebėti erdvę net ir mažame aukštyje bei operatyviai nukreipti raketas į priešo orlaivius, pačioms sistemoms išliekant santykinai saugiose pozicijose.
Iššūkis NATO oro viršenybės doktrinai
Džastinas Bronkas pabrėžia, kad tankiai integruota ir ešelonuota Rusijos žemyninė priešlėktuvinė gynyba kelia itin rimtą problemą NATO doktrinai, kuri iš esmės remiasi siekiu užtikrinti visišką pranašumą ore.
Pasak eksperto, nors Vakarų šalys turi detalią žvalgybinę informaciją apie Rusijos PVO stipriąsias ir silpnąsias vietas, šiuo metu jų turimų priemonių nepakanka, kad būtų galima greitai ir patikimai neutralizuoti šią grėsmę tiesioginio konflikto atveju.
Karas Ukrainoje parodė, kad žemyninė priešlėktuvinė gynyba tapo vienu iš lemiamų veiksnių mūšio lauke. Rusijos pajėgų patirtis ir prisitaikymas smarkiai apsunkintų bet kokias galimas NATO operacijas Europoje, verčia Aljansą persvarstyti savo strategijas, itin kruopščiai planuoti veiksmus ir skirti daug resursų priešininko gynybai pralaužti.
Ukrainos patirtis NATO pratybose
Šią naujosios karo realybės dinamiką aiškiai iliustravo plataus masto NATO pratybos „Hedgehog 2025“, vykusios praėjusių metų gegužę Estijoje. Jose Ukrainos kariškiai pademonstravo modernių kovos metodų efektyvumą, kovodami prieš gausesnes sąlygines priešo pajėgas.
Pagal vieną iš scenarijų, NATO kovinė grupė – kelių tūkstančių karių britų brigada ir Estijos divizija – vykdė puolamąsias operacijas. Sąlyginiu priešu jiems tapo 10–12 Ukrainos karių grupė, kuri, naudodama bepiločius orlaivius, per pusę dienos sąlygiškai sunaikino 17 vienetų šarvuotos technikos ir sudavė 30 smūgių kitiems taikiniams. Tuo pat metu NATO padaliniams nepavyko nustatyti tikslių pozicijų, iš kurių jie buvo atakuojami.
Estijos gynybos lygos bepiločių sistemų koordinatorius Aivaras Hanniotis šiuos rezultatus Aljansui įvardijo kaip „siaubingus“, pažymėdamas, kad realiame mūšyje tokie nuostoliai per parą galėtų prilygti dviem batalionams.
Paaiškėjo, kad puolantieji padaliniai nepakankamai įvertino šiuolaikinio mūšio lauko „skaidrumą“, kurį lemia intensyvus bepiločių naudojimas, ir skyrė per mažai dėmesio technikos bei pozicijų maskavimui.
Ukrainos pusė šiose pratybose naudojo mūšio lauko valdymo sistemą „Delta“, kuri realiuoju laiku renka ir analizuoja žvalgybinę informaciją ir leidžia labai greitai suformuoti vadinamąją „naikinimo grandinę“ – nuo taikinio aptikimo iki smūgio jam. Estijos atstovai pabrėžė, kad šis epizodas tapo iškalbingu pavyzdžiu, kaip Ukraina savo praktine šiuolaikinio karo patirtimi gali stiprinti Europos partnerių saugumą.
