Lietuvoje fiksuojami rekordiniai atlyginimai, skaičiai atrodo įspūdingai ir suteikia pagrindo kalbėti apie spartų gyvenimo lygio augimą. Paskutinį 2025 m. ketvirtį vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius per metus padidėjo 189 eurais arba 8,2 proc. ir siekė apie 2 480 eurų.

Vidutinės pajamos į rankas pakilo 107 eurais ir pasiekė 1 514 eurų. Tokie skaičiai iš pirmo žvilgsnio rodo tvirtą darbo rinkos būklę ir didėjančią perkamąją galią. Tačiau už optimistinių antraščių slypi kur kas sudėtingesnis paveikslas.

Ekonomikos augimas lėtėja, infliacija išlieka reikšminga, o realusis pajamų augimas jau nebėra toks įspūdingas kaip ankstesniais metais. Be to, atlyginimų kilimą iš dalies lėmė administraciniai sprendimai – minimalios mėnesinės algos didinimas apie 12 proc., o ne vien natūralus produktyvumo ar verslo plėtros rezultatas.

Todėl kyla esminis klausimas: ar šiandien matomas atlyginimų šuolis yra tvarios ekonominės plėtros ženklas, ar vis dėlto signalas apie galimą perkaitimą, kuris ateityje gali baigtis skausmingu stabdymu?

Skaičiai įspūdingi, bet kontekstas – sudėtingesnis

Nominalus darbo užmokesčio augimas 8,2 proc. per metus atrodo solidžiai. Tai reiškia, kad per metus vidutinis bruto atlyginimas padidėjo beveik 200 eurų. Tačiau svarbu atskirti nominalų ir realų augimą.

„Sodros“ atstovė Kristina Zitikytė pabrėžė, kad 2025 m. realusis pajamų augimas buvo mažesnis nei ankstesniais metais. Tam įtakos turėjo spartesnis kainų kilimas nei 2023–2024 m. laikotarpiu. Kitaip tariant, nors algos kilo, dalį šio augimo „suvalgė“ infliacija.

Jeigu 2024 m. realus darbo užmokesčio augimas siekė apie 8 proc., tai 2025 m. jis buvo maždaug dvigubai mažesnis – apie 4 proc. Tai reiškia, kad gyventojų perkamoji galia didėjo kur kas lėčiau nei rodo nominalūs skaičiai.

Toks lėtėjimas gali būti pirmasis ženklas, kad darbo rinka pasiekė brandesnę stadiją ir nebegali augti tokiu pat tempu kaip anksčiau.

Minimalios algos efektas ir sektorių skirtumai

Reikšmingą įtaką bendram augimui turėjo minimalios mėnesinės algos didinimas apie 12 proc. Tai automatiškai pakėlė žemiausias pajamas gaunančių darbuotojų atlyginimus ir prisidėjo prie bendro statistinio šuolio.

Be to, spartesnis atlyginimų augimas buvo fiksuojamas švietimo ir sveikatos priežiūros sektoriuose. Šie sektoriai tradiciškai pasižymėjo mažesniais atlyginimais, todėl net santykinai nedidelis padidinimas procentine išraiška turi reikšmingą poveikį bendram vidurkiui.

Tačiau kartu tai reiškia, kad atlyginimų augimas nėra tolygus visose ekonominėse veiklose. Kai kuriuose sektoriuose, ypač susidūrusiuose su lėtesniu paklausos augimu ar eksporto problemomis, atlyginimų didėjimas buvo santūresnis.

Jeigu ekonomikos lėtėjimas tęsis, darbdaviai gali tapti atsargesni didindami atlyginimus, ypač jei jų pelningumas mažėja.

Mediana rodo mažesnę nelygybę, bet ar tai ilgalaikė tendencija?

Įdomu tai, kad sparčiau nei vidurkis augo darbo pajamų mediana. Per metus ji padidėjo 8,7 proc. ir siekė 1,93 tūkst. eurų prieš mokesčius. Tai reiškia, kad pusė apdraustųjų uždirbo mažiau nei 1,23 tūkst. eurų „į rankas“, o pusė – daugiau.

Sparčiau auganti mediana rodo, kad mažiausiai uždirbantys darbuotojai pernai patyrė santykinai didesnį pajamų augimą nei daugiausiai uždirbantieji. Tai gali reikšti mažėjančią pajamų nelygybę.

Vis dėlto išlieka klausimas, ar ši tendencija tvari. Jei ekonomika susidurs su rimtesniais iššūkiais, pirmiausia gali būti stabdomas būtent mažesnės kvalifikacijos darbuotojų samdymas ar atlyginimų didinimas.

Lėtėjanti ekonomika – perspėjimo signalas?

K. Zitikytė taip pat atkreipė dėmesį, kad lėčiau auganti ekonomika tiesiogiai veikia darbo užmokesčio dinamiką. Kai bendrasis vidaus produktas auga lėčiau, verslai tampa atsargesni investuodami ir plėsdami veiklą.

Jei atlyginimai kyla sparčiau nei produktyvumas, ilgainiui tai gali mažinti įmonių konkurencingumą, ypač eksporto rinkose. Tai ypač aktualu mažai atvirai ekonomikai, tokiai kaip Lietuva, kur verslas stipriai priklauso nuo užsienio paklausos.

Istorija rodo, kad prieš ekonominius sulėtėjimus dažnai stebimas spartus atlyginimų kilimas, kurį vėliau pakeičia stagnacija ar net mažėjimas. Ar dabartinė situacija atitinka šį scenarijų, kol kas pasakyti sudėtinga, tačiau lėtėjantis realus augimas jau signalizuoja apie brandesnę ir jautresnę fazę.

Tvari sėkmė ar atsargus optimizmas?

Rekordiniai atlyginimai Lietuvoje – neabejotinai pozityvus reiškinys. Daugiau nei 2 400 eurų bruto vidurkis ir 1 514 eurų „į rankas“ rodo, kad darbo rinka išlieka pakankamai stipri. Tačiau vien skaičių nepakanka vertinant ilgalaikį tvarumą.

Jeigu atlyginimų augimą lydės produktyvumo didėjimas, investicijos ir inovacijos, ši tendencija gali tapti tvarios ekonominės transformacijos dalimi. Tačiau jei augimą daugiausia lems administraciniai sprendimai ir trumpalaikiai veiksniai, rizika susidurti su stagnacija ar net korekcija išlieka.

Šiandienos rekordai gali būti ir stabilios pažangos ženklas, ir įspėjimas apie galimą perkaitimą. Atsakymas priklausys nuo to, ar Lietuvos ekonomika sugebės suderinti atlyginimų augimą su realiu produktyvumo ir konkurencingumo didėjimu.