Pensinio amžiaus tema – viena iš jautriausių socialinėje ir politinėje darbotvarkėje. Dėl demografinių pokyčių, senstančios visuomenės ir augančios socialinės išlaikymo naštos vis dažniau pasigirsta svarstymai apie būtinybę ilgesniam darbui ir atitinkamą pensinio amžiaus ilginimą.

Vis dėlto, tokie siūlymai dažnai susilaukia aštrios visuomenės kritikos, ypač vyresnio amžiaus gyventojų, kuriems tai reiškia ne tik papildomus darbo metus, bet ir ilgiau atidedamą poilsio laikotarpį.

Šis klausimas susipina su daugybe kitų – ekonominių, socialinių ir net moralinių. Valdžia turi atsižvelgti į darbo rinkos poreikius, biudžeto tvarumą, tačiau kartu ir į žmogaus gebėjimą dirbti ilgiau nei įprasta. Taip pat kyla klausimas, ar tikrai visi sektoriai leidžia dirbti iki 65, 67 ar net 70 metų?

Fizinius darbus dirbantys žmonės neretai jau dabar vargsta sulaukę 60-ies, tad ilginimas jiems gali reikšti ne papildomą uždarbį, o dar vieną išbandymą sveikatai.

Kad ir kaip būtų, neišvengiamai artėjame prie sprendimo slenksčio. Pensinio amžiaus ilginimas nėra vien Lietuvos iššūkis – tai visos Europos problema. Bet kaip šią problemą spręsti – pasirinkimo klausimas. Ir nuo jo priklauso ne tik ekonominiai rodikliai, bet ir žmonių pasitikėjimas valstybe bei socialinio teisingumo jausmas.

Demografija diktuoja sąlygas

Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, o visuomenė sensta. Ši tendencija verčia peržiūrėti socialinės apsaugos sistemą ir ieškoti būdų, kaip užtikrinti pensijų sistemos tvarumą. Šiandien vis mažiau dirbančiųjų išlaiko vis daugiau pensininkų.

Skaičiai kalba patys už save: prieš kelis dešimtmečius dirbantys asmenys vieną pensininką išlaikydavo „dviese“, šiandien – beveik vienas. Jei nieko nekeisime, sistema ilgainiui gali tapti finansiškai nepatvari.

Todėl daugelyje Europos šalių jau svarstomas ar įgyvendinamas pensinio amžiaus ilginimas. Kai kuriose valstybėse jis siekia 67 ar net 70 metų. Lietuva taip pat jau yra numačiusi palaipsniui kelti pensinį amžių iki 65 metų abiejų lyčių gyventojams.

Tačiau klausimas, ar ir toliau teks kelti šią ribą, išlieka aktualus. Demografijos tendencijos rodo, kad jei norime išsaugoti bent jau dabartinio lygio pensijas – papildomi darbo metai gali tapti neišvengiami.

Ekonominis pragmatizmas ar socialinė neteisybė?

Pensinio amžiaus ilginimo šalininkai remiasi argumentu, kad žmonės gyvena vis ilgiau ir yra sveikesni nei prieš kelis dešimtmečius. Esą nėra logikos, kodėl reikėtų išeiti į pensiją anksčiau, jei gyvenimo trukmė padidėjo.

Be to, ilgesnis darbo laikotarpis – tai ilgesnis įmokų į „Sodrą“ laikotarpis, didesnis bendras BVP ir mažesnis spaudimas socialinei sistemai. Viskas skamba logiškai.

Tačiau oponentai kelia kitą klausimą – ar tikrai visi žmonės gali dirbti iki tokio amžiaus? Žmogaus sveikata, darbo pobūdis ir socialinė aplinka labai skirtingi. Tie, kurie visą gyvenimą dirbo fiziškai, dažnai sulaukę 60-ies jaučia ryškius sveikatos sutrikimus, o jų darbingumas mažėja.

Ilgesnis darbas jiems reiškia ne papildomas pajamas, o papildomą kančią. Tuo metu sėdimą ir mažiau fiziškai varginantį darbą dirbantys asmenys šią reformą išgyvena lengviau.

Tokiu būdu kyla rizika, kad vienas sprendimas bus neteisingas visiems. O tai griauna socialinio teisingumo principus. Be to, neretai žmonės baiminasi, kad net ir pasiekę pensinį amžių jie liks be darbo, bet ir be pensijos, ypač jei bus pabloginamos sąlygos gauti išankstinę pensiją.

Ką dar galima daryti?

Pensinio amžiaus ilginimas – ne vienintelė išeitis. Sprendžiant pensijų sistemos tvarumo klausimą galima imtis kompleksinių priemonių. Pavyzdžiui, skatinti šeimų kūrimą, migraciją, gerinti gimstamumo rodiklius ir taip užtikrinti didesnį būsimų dirbančiųjų skaičių.

Taip pat galima skatinti dalyvauti darbo rinkoje vyresnio amžiaus žmones savanoriškai – ne verčiant, o motyvuojant lankstesnėmis darbo sąlygomis, mokestinėmis lengvatomis.

Dar vienas svarbus aspektas – pensijų kaupimas. Kuo daugiau žmonių savarankiškai kaups pensijai, tuo mažesnis krūvis teks valstybinei sistemai. Tačiau tam reikia nuoseklios edukacijos, pasitikėjimo finansų sistema ir realių galimybių tai daryti.

Ne kiekvienas žmogus, uždirbantis minimalų atlyginimą, gali sau leisti reguliariai atsidėti papildomai pensijai.

Sprendimas tarp neišvengiamumo ir atsakomybės

Pensinio amžiaus ilginimas yra sudėtingas sprendimas, balansuojantis tarp ekonominio racionalumo ir socialinio jautrumo. Viena vertus, valstybė turi užtikrinti pensijų sistemos tvarumą, kita vertus, negalima pamiršti, kad sprendimai turi būti sąžiningi ir įvertinti žmonių galimybes.

Galbūt ilginimas neišvengiamas, bet jis turi būti išmintingas, palaipsniui įgyvendinamas ir palydėtas kitomis priemonėmis: lankstesniu darbo organizavimu, pagalba vyresniems darbuotojams, galimybe rinktis, o ne būti verčiamiems.

Kitaip tai gali būti ne pažanga, o dar vienas iššūkis visuomenės pasitikėjimui valdžia ir valstybe.