Antarktidoje aptiktas milžiniškas, maždaug 68 mln. metų senumo kiaušinis, pravardžiuojamas „Pabaisa“, iš esmės pakeitė mokslininkų supratimą apie senovinių jūrinių roplių reprodukciją. Jo dydis ir neįprasta struktūra privertė iš naujo įvertinti, kaip mezozojaus eros milžinai veisėsi senoviniuose vandenynuose.

Išsamiai ištirtas kiaušinis esmingai skiriasi nuo kitų to laikotarpio žinomų kiaušinių tiek įspūdingu dydžiu, tiek lukšto sudėtimi. Suakmenėjęs radinys, kurio matmenys siekia apie 28 × 18 cm, išoriškai primena regbio kamuolį.

Didžiausias iki šiol žinomas kiaušinis priklausė prieš maždaug tūkstantį metų išnykusiam paukščiui milžinui – vadinamajam paukščiui drambliui. Nors antarktietiškoji „Pabaisa“ šiek tiek nusileidžia jam pagal bendrus gabaritus, jos tūris maždaug trečdaliu didesnis už bet kurį žinomą ne paukščio tipo dinozauro kiaušinį.

Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šio radinio kevale nėra aiškių porų, o pats lukštas yra neįprastai plonas ir minkštas. Bėgant laikui jis nesuskilo į fragmentus, bet dalinai subliuško ir įlinko į vidų. Tai aiškiai rodo, kad kiaušinis neturėjo kieto, kalcitu prisotinto sluoksnio, būdingo paukščių kiaušiniams.

Kadangi minkšto lukšto kiaušiniai labai prastai fosilizuojasi, jų retumas paleontologiniuose sluoksniuose, mokslininkų teigimu, nebūtinai reiškia, kad tokie kiaušiniai senovėje buvo reti. Greičiau priešingai – tikėtina, kad jie buvo gana paplitę, tačiau dėl trapios struktūros itin retai išliko iki mūsų dienų.

Kas padėjo didžiausią dinozaurų eros kiaušinį?

Mokslininkų komanda, 2020 m. pirmą kartą išsamiai aprašiusi šį radinį, padarė išvadą, kad kiaušinis greičiausiai priklausė milžiniškam jūriniam ropliui, kurio ilgis siekė ne mažiau kaip 7 metrus. Naujam, mokslui iki tol nežinomam kiaušinio tipui jie suteikė pavadinimą Antarcticoolithus bradyi.

Šis atradimas tapo netikėta sensacija, nes iki tol vyravo nuomonė, kad tokie jūrų gigantai kaip mozazaurai ir plezjozaurai kiaušinių nedėjo, o buvo gyvavedžiai – panašiai kaip daugelis šiuolaikinių didžiųjų jūrų gyvūnų.

Šiuo metu tikėtiniausiu kandidatu, padėjusiu šį kiaušinį, dauguma tyrėjų laiko būtent mozazaurą. Šiai roplių grupei genetiniu požiūriu artimiausios yra šiandieninės gyvatės ir driežai, kurie taip pat deda minkšto lukšto kiaušinius.

Pasak Teksaso universiteto Ostine mokslininko dr. Lukaso Ležandro, kiaušinis „yra iš gyvūno, prilygstančio dydžiu dideliam dinozaurui, tačiau visiškai nepanašus į dinozauro kiaušinį. Labiausiai jis primena driežų ir gyvačių kiaušinius, tik šiuo atveju kalbame apie tikrai milžinišką jų giminaitį“.

Seymour sala ir ilgas kelias iki pripažinimo

Šio kiaušinio identifikavimo istorija ne mažiau intriguojanti nei jo kilmė. Suakmenėjimą 2011 m. aptiko mokslininkų ekspedicija Seymour saloje – vienoje iš nedaugelio Antarktidos pakrantės salų, kur uolienos nėra pilnai uždengtos storu ledynu ir suteikia galimybę ieškoti senovinių liekanų.

Ilgą laiką tyrėjai neįtarė, kas iš tikrųjų yra šis keistas akmuo, todėl radinys tiesiog gulėjo Čilės nacionalinio gamtos istorijos muziejaus fonduose. Situacija pasikeitė tik 2018 m., kai Teksaso universiteto profesorė Džulija Klark, apžiūrėdama kolekciją, atkreipė dėmesį į neįprastą eksponatą ir pasiūlė, kad tai gali būti milžiniškas kiaušinis. Vėlesni laboratoriniai tyrimai jos prielaidą patvirtino.

Įdomu tai, kad toje pačioje Seymour saloje anksčiau rasti ir suaugusių, ir jauniklių mozazaurų bei plezjozaurų skeletai. Pasak dr. Ležandro, daugelis autorių kelia hipotezę, jog ši vietovė galėjo būti savotiška veisimosi teritorija su seklumomis, kur jūrų plėšrūnų jaunikliai galėjo saugiai augti ramesnėse, nuo atviros vandenyno erdvės apsaugotose lagūnose.

Tokie radiniai ne tik padeda tiksliau atkurti senovinių ekosistemų vaizdą, bet ir keičia supratimą apie roplių evoliuciją bei jų prisitaikymą prie gyvenimo jūroje – nuo gyvavedystės iki kiaušinių dėjimo ir sudėtingų veisimosi strategijų.