Joseph Mazur

Grenlandija yra svarbi. Suprasti kodėl – sudėtinga, nes JAV labiau fiksuojasi ties pačios salos „nuosavybe“ nei ties bazių plėtimu ir nacionalinio saugumo stiprinimu Arktyje. Bet kokia prievarta, kokia forma ji bebūtų, gali tapti ne laimėjimu, o pralaimėjimu, jei kyla grėsmė NATO egzistavimui ir pasaulio galios veikia vedinos skirtingų motyvų.

Manau, yra didelė tikimybė, kad galėtume apsieiti be karinės jėgos. Nenumetu nuo stalo nė vienos galimybės.

– Donaldas Trumpas (interviu NBC, 2025 m. kovo 30 d.)

Šio epigrafo „tai padaryti“ reiškia jo galimą planą perimti Grenlandiją. Tai, jo akimis, galėtų būti pasiekta invazija, tarifų grasinimu ar kerštu už tai, kad jis negavo Nobelio taikos premijos (nors ši su Danija neturi nieko bendra). Kodėl nepirkti? Juk 1867 m. JAV iš Rusijos nusipirko Aliaską už mažiau nei du centus (apie 50 centų šiandienos pinigais) už akrą.

Šį mėnesį žinios apie galimą Grenlandijos „užgrobimą“ tarsi išnyko, nors valdžią toliau kompromituoja nuolat viešumon iškylantys Epsteino bylų epizodai. Prieš metus, apmąstęs Trumpo keliantį nerimą pranešimą apie Grenlandijos perėmimą, rašiau, kad Kanada ir Grenlandija ilgainiui taps tinkamiausiomis gyvenimui Šiaurės pusrutulio teritorijomis. „Ateis metas, kai kylanti temperatūra vienoms valstybėms kels egzistencinę grėsmę, o kitas pavers saugiomis gyvenimo, išteklių ir derlingos žemės užuovėjomis.“ Norėjau parodyti, kad prasidės lenktynės užvaldyti vėsesnius regionus, siekiant spręsti artėjančias klimato kaitos problemas. JAV jau dabar patiria Kalifornijos gaisrus, nepakeliamą Nevados ir Arizonos karštį, o potvyniai artimiausius 50–100 metų kai kurioms valstijoms taps egzistencine grėsme.

Ateis metas, kai kylanti temperatūra vienoms valstybėms kels egzistencinę grėsmę, o kitas pavers saugiomis gyvenimo, išteklių ir derlingos žemės užuovėjomis.

Gali būti, kad klystu aiškindamas, kodėl Trumpo idėja perimti Grenlandiją (mineralais turtingą autonominę Danijos karalystės teritoriją), Kanadą ir Panamos kanalą nėra visiškai absurdiška. Šiandien, kai deklaruojama pagarba teritoriniam vientisumui, tokios ambicijos atrodo pernelyg fantastiškos. Viena vertus, tikėtina, kad tokio teritorijų perėmimo nebus – nei per pardavimą, nei per invaziją. Kita vertus, jokių nuoseklių elgesio dėsningumų, pagal kuriuos galėtume prognozuoti jo veiksmus, neturime. Tad tenka svarstyti priešingą scenarijų: jei Grenlandija būtų perimta jėga, tai sukeltų chaotišką prekybos disbalansą, pasaulio tvarkos griūtį ir branduolinio ginklavimosi plėtrą. Trumpas nesvarsto, kaip spaudimas viename pusrutulyje veikia kitą; jis vadovaujasi impulsyviomis emocijomis ir valdžios troškimu. Neturint apgalvotos žvalgybos strategijos ir nuoseklių veikimo modelių, neišvengiamai atsiduriama chaotiškoje ir pavojingoje pasaulio tvarkoje. 80 metų – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą – galingiausios šalys buvo itin atsargios perimdamos nepriklausomas teritorijas. Tačiau keičiantis klimatui anksčiau ar vėliau ateis metas, kai temperatūros kilimas vienoms šalims reikš išlikimo klausimą, o kitas pavers gyvenimui tinkamomis, išteklių ir derlingos žemės zonomis.

Senieji bandymai užimti Kanadą

JAV bandymas perimti Kanadą nėra visiškai beprotis sumanymas – taip jau yra buvę. 1866 m. liepos mėnesį, prezidentaujant Andrew Johnsonui, JAV Kongrese buvo pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siekta aneksuoti Kanadą (tuomet vadintą Britų Šiaurės Amerika) ir visas jos provincijas, paverčiant jas JAV valstijomis ir teritorijomis. Tačiau vadinamasis Aneksijos įstatymas taip ir nebuvo priimtas Atstovų Rūmuose. Jis buvo perduotas komitetui ir, nesulaukęs balsavimo, niekada nepasiekė Senato.

Projektu siūlyta priimti keturias valstijas – Naująją Škotiją, Naująjį Brunsviką, Rytų Kanadą ir Vakarų Kanadą – ir tris teritorijas – Selkirką, Saskačevaną ir Kolumbiją. Tai nebuvo invazijos planas, veikiau finansinis pasiūlymas perimti tų valstijų ir teritorijų skolas. Planas neatrodė blogas, tačiau po vandeniu slypėjo nesutarimų su Didžiąja Britanija, kuri per JAV pilietinį karą laikėsi neutralumo. Taigi teisės aktas iš esmės tapo simboliniu išpuoliu prieš Britaniją.

Vėlesnis planas

Nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios JAV turėjo Atlanto strateginį karo planą „Red“ („Raudonas“ – spalva siejama su britų raudonais mundurais), kuris numatė logistikos pratybas galimam karui su Britanija. Šį planą patvirtino karo sekretorius Patrickas J. Hurley ir karinio jūrų laivyno sekretorius Charlesas Francisas Adamsas III. Jame buvo numatyta invazija į Kanadą ir svarbiausių uostų bei geležinkelių užėmimas dar prieš britų pastiprinimui atvykstant kanadiečiams į pagalbą.

Šie planai buvo labiau teoriniai – jie skirti pasirengti galimam scenarijui, jei Britanija nuspręstų panaudoti Kanados kolonijinius pajėgumus JAV aneksijai. Tuo laikotarpiu Britanija turėjo stipriausią ir moderniausią pasaulyje Karališkąjį jūrų laivyną. Šiandien tokia invazija atrodo absurdiška, tačiau anuomet didžiosios galios vis dar vadovavosi imperinėmis ambicijomis. Britanija imperija buvo beveik 338 metus; koloniją ji prarado prieš 135 metus, tačiau imperinė valstybė išliko giliai į XX a.

Pagal minėtą JAV karinį planą siekta gynybinio karo, blokaduojant Kanados uostus ir tiekimo kelius, taip silpninant Britaniją. Žinoma, visa tai taip ir liko popieriuje. Kas būtų laimėjęs, tebėra diskusijų klausimas.

Trečias bandymas

Dabar Trumpas vėl kartoja savo norą įsigyti Grenlandiją, motyvuodamas tai nacionaliniu saugumu. Pažvelgus į Arkties žemėlapį, kuris jungia Šiaurės pusrutulio pakrantes, matyti, kad regionas strategiškai itin svarbus gynybai. Tačiau Aliaskos, Kanados ir Grenlandijos geografinės padėtys jau dabar dengia maždaug tris ketvirtadalius Arkties rato – tai pakankamai tvirta grandinė, kurią būtų galima perduoti NATO atsakomybei, išplečiant stebėseną, karines bazes ir oro uostus oro, jūrų bei kosmoso operacijoms. JAV nebūtina „turėti“ Grenlandiją nuosavybės teise, kad galėtų naudotis tais strateginiais pranašumais. Tad kokie iš tiesų gali būti Trumpo siekiai?

Galimi užslėpti motyvai

Motyvas 1. Šylant klimatui, didės ir lenktynės dėl vėsesnių teritorijų. Tai bus ne turistų traukos vietos, o didžiųjų galių siekis iš anksto spręsti artėjančias problemas. JAV laukia Kalifornijos gaisrai, nepakeliamas Nevados ir Arizonos karštis, Floridos potvyniai – artimiausius 50–100 metų visa tai kai kurioms valstijoms taps egzistencine grėsme. Kaip su tuo tvarkysis JAV?

Jei nebus rimtų pasaulinių vyriausybių įsipareigojimų išspręsti anglies dvideginio problemą, žemė tarp 30° šiaurės platumos ir 30° pietų platumos taps menkai tinkama gyventi arba visai netinkama žmogui. Tokiu požiūriu Kanada ir Grenlandija užtikrina pakankamą žemės masyvą migracijai iš pietinių JAV valstijų. Ledynams sparčiai tirpstant, tūkstantmečius po ledu slėptos teritorijos palaipsniui tampa tinkamos gyvenimui.

Motyvas 2. Grenlandija – ne tik šylanti būsima užuovėja su mineralais, nafta ir palankesniu klimatu. Trumpo argumentas nėra susijęs su klimato kaita – jam nerūpi, kas nutiks JAV po penkiasdešimties metų. Jis galbūt nori Grenlandijos mineralų, bet tikriausiai jam dar svarbiau jos strateginė padėtis: tai didžiausia pasaulio sala, beveik tiesiai į šiaurę nuo rytinės Kanados. Jei JAV, pagal gynybos susitarimą su Danija, galėtų išplėsti jau dabar Grenlandijoje turimą Pitufiko kosmoso bazę, ji kontroliuotų visą Arkties ratą. Šiuo metu JAV bazė savo mastu menka, lyginant su Antrojo pasaulinio karo laikais.

JAV kontrolė Venesueloje ir Kolumbijoje leistų faktiškai apjuosti Centrinę Ameriką ir Meksiką – regioną, kuris iki šio amžiaus pabaigos gali tapti beveik netinkamas gyventi. Ar Trumpas svarsto Kanados aneksiją? Šalis šyla ir vėliau šį šimtmetį bus maloniai vėsi. Ji turi ilgiausią pasaulyje pakrantę ir jūrų geografinę padėtį prie trijų milžiniškų vandenynų – privilegiją, kurios JAV neturi.

Dabartinė JAV bazė Grenlandijoje, kurioje tarnauja apie 150 karių, Kanados nekelia grėsmės. Tačiau ji imtų kelti nerimą, jei JAV pradėtų kurti milžinišką infrastruktūrą, ruošdamasi izoliuoti Kanadą ir perimti antrą pagal dydį pasaulio valstybę. Kam ją perimti? Kanada – tikras gamtos išteklių koncernas, vienas didžiausių pasaulyje aukso ir urano eksportuotojų. Ji – ketvirta pagal dydį naftos gamintoja ir turi trečias pagal dydį patvirtintas naftos ir gamtinių dujų atsargas pasaulyje.

Danija yra viena iš NATO steigėjų. Dabartinė JAV administracija grasina aljansą sužlugdyti (prisiminkime Trumpo telefoninį pokalbį su Putinu) ir strateginiais taškais faktiškai apsupa Kanadą. Sausumos invazija galėtų tapti vienu iš beprotiškų karinių sumanymų. Kartu su jo kaprizingais, gal net pamišėliškais sprendimais, tokiais kaip Europos sąjungininkių menkinimas ir vadinimas „pinigų švaistymu“, dėmesio centre atsiduria ir Grenlandija. Pavyzdžiui, laiške Norvegijos ministrui pirmininkui Jonasui Gahrui Støre Trumpas esą tvirtino, kadangi Norvegija jam „nepadovanojo“ Nobelio premijos, jis turi „teisę“ atakuoti Grenlandiją. Šiame paprastume slypi įsitikinimas, kad jam leidžiama dominuoti pusę pasaulio, įskaitant Grenlandiją. Nesirūpindamas žiauriu karu Ukrainoje – esmine Europos problema – jis yra užfiksuotas į nekilnojamojo turto potencialą Gazoje ir Grenlandijoje. Dėl savo teritorinių verslo planų jis pasirengęs išardyti NATO.

Ar gali būti kitas, logiškesnis motyvas?

Motyvas 3. Pažvelkime į kitą variantą. Tirpstant poliariniams ledynams, Grenlandija gali tapti naujo Šiaurės jūrų maršruto, jungiančio Atlantą ir Ramųjį vandenyną nuo Beringo sąsiaurio iki Norvegijos pakrantės, raktu. Štai čia atsiranda racionalumo: Grenlandija tampa itin svarbi. Pažvelgę į azimutinę lygiaplotę projekciją, rodančią Arkties vandenyną, matome akivaizdų Rusijos pakrantės dominavimą.

Palyginkime šį vaizdą su tradiciniu Mercatoriaus žemėlapiu. Mercatoriaus projekcija (kai Žemė tarsi apvelkama cilindru ties pusiauju) ir plokštuminė projekcija (kai Žemės paviršius projektuojamas į viename taške Žemę liečiančią plokštumą) skirtingai iškraipo tikruosius dydžius. Kuo toliau nuo pusiaujo, tuo didesnė iškraipa – kuo arčiau polių, tuo labiau iškreipiami plotai ir atstumai.

Grenlandija svarbi ir dėl išteklių. JAV geologų tarnybos duomenimis, saloje yra 1,5 mln. tonų patvirtintų retųjų žemių mineralų ir bendras potencialas viršija 36–38 mln. tonų. Tai Grenlandijai suteikia aštuntą vietą pasauliniame reitinge. Pirmauja Kinija (~44 mln. t), penkta – Rusija (~3,8 mln. t), septinta – JAV (~1,9 mln. t), aštunta – Grenlandija (~1,5 mln. t). Retųjų žemių gavyba Grenlandijoje dar negreitai būtų praktiškai įgyvendinama; be to, JAV gali išgauti patvirtintus retųjų žemių išteklius Aliaskoje.

1. Kinija (~44 mln. tonų)
2. Brazilija (~21 mln. tonų)
3. Indija (~6,9 mln. tonų)
4. Australija (~5,7 mln. tonų)
5. Rusija (~3,8 mln. tonų)
6. Vietnamas (~3,5 mln. tonų)
7. Jungtinės Valstijos (~1,9 mln. tonų)
8. Grenlandija (~1,5 mln. tonų)

Matant šiuos skaičius, galima teigti, kad Kinija, o veikiausiai ir Rusija, Grenlandija nesidomi vien dėl retųjų žemių – nebent kaip preke itin aukšta kaina. Tad kur tikrasis žaidimas? Visi motyvai, siejami su trečiuoju scenarijumi, gresia pakenkti transatlantiniams santykiams. Tad pagrindinis klausimas – ar tai verta rizikos? Aljansams, stabiliai gyvavusiems beveik šimtmetį, sugriauti pakaktų akimirkos, o atkurti juos gali prireikti dešimtmečių. Jei NATO susilpnėtų ar subyrėtų, didžiausia laimėtoja JAV–Grenlandijos politikoje būtų Rusija. Tuomet išryškėja Arkties vandenyno klausimas. Be NATO kas gintų Europą, jei Rusijos povandeninių laivų flotilė įgytų visišką Vakarų Europos pakrantės kontrolę?

Grenlandijos svarba auga, nes atsidūrėme pasaulinėje konkurencijoje su Kinija ir naujoje technologinėje karo revoliucijoje. Taigi Grenlandija svarbi iš priešraketinės gynybos, kosmoso ir globalios konkurencijos perspektyvų.

– Rebecca Pincus, Wilsono centro Poliarinio instituto direktorė

Politikos dviprasmybė

Jei Trumpo vadovaujama JAV politika Grenlandijos atžvilgiu iš tiesų grindžiama „nacionaliniu saugumu“, tačiau kartu ignoruojama rizika sugriauti NATO, tai reiškia, jog siekiama apsaugoti Amerikos žemynus, paliekant Europą bejėgę prieš Rusiją.

Tirpstant ledynams prasidės intensyvios kritinių mineralų paieškos. Rusija, turėdama moderniausius branduolinius povandeninius laivus ir 24 140 km ilgio Arkties pakrantę, gali tapti rimta grėsme Grenlandijai – vandenynui šylant ir atsidarant naujiems keliams. Ji galėtų pasiekti Atlantą iš bet kurio savo Arkties segmentų per Norvegų salyną. Kinija ir Rusija oficialiai bendradarbiauja Arkties mokslo srityje – tai atrodytų nepavojinga. Tačiau klausantis, pavyzdžiui, Heather Conley, Amerikos verslo instituto vyresniosios bendradarbės, pasisakymų apie Arkties saugumą, akivaizdu, kad trūksta aiškesnio ir rimtesnio požiūrio.

Šiuo metu JAV Pitufiko kosmoso bazėje tarnauja tik apie 150 karių. Atsižvelgiant į galimai nuolatinį Rusijos ir Kinijos buvimą regione, būtų logiška svarstyti apie gerokai rimtesnę Arkties saugumo strategiją.

JAV ir Daniją siejantys susitarimai dėl Grenlandijos nėra nauji: 1942 m. pasirašyti pirmieji susitarimai, 1949 m. Danija tapo NATO nare, o 1951 m. dvišalių dokumentų pagrindu Grenlandijoje dislokota apie 10 000 JAV karių.

Niekas tiksliai nežino, ko Trumpas siekia. Ar tai – iš tiesų nacionalinis saugumas? Kalbama apie „auksinį kupolą“, branduolinio stebėjimo tinklą, ankstyvojo perspėjimo radarus, kurie leistų fiksuoti Rusijos povandeninius laivus, dronus bei laivus. Grenlandija visada turėjo strateginę reikšmę. Kodėl dabar ši tema vėl iškelta į paviršių? Kokia yra JAV Arkties politika? Pirmojoje Trumpo kadencijoje buvo užsiminta apie Grenlandijos „įsigijimą“. Antrojoje – kalbos krypsta link įgyvendinimo.

Grenlandija pati sako, kad jai reikia daugiau stebėsenos ir saugumo, tam pritaria ir Europos lyderiai. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tvirtina: „Atsižvelgiant į Rusijos laikyseną Tolimojoje Šiaurėje, Kinijos ekonominį buvimą ir šio suartėjimo strategines pasekmes, sutariame dėl būtinybės stiprinti savo gynybos laikyseną Arktyje.“ Jeigu egzistuoja NATO politika Arkties atžvilgiu, joje turėtų būti numatytas nuolatinis regiono stebėjimas ir pasirengimas Rusijos bei Kinijos kišimuisi į Europos ir Šiaurės Amerikos teritorinių vandenų klausimus. Toje politikoje turėtų atsirasti ir šaltojo klimato sąlygoms parengti NATO jūrų pėstininkai – atgrasymui nuo geopolitinių avantiūrų. Tai didina riziką, kad atitirpstančiuose Arkties vandenyse atsiras pusė tuzino Kinijos ledlaužių. Mes nekontroliuojame Arkties, tačiau akivaizdžiai matome, kad Rusija ir Kinija ruošiasi jūros dugno išteklių gavybai. Tuo metu tarp Europos ir JAV didėjant įtampai, „stiprieji“ lyderiai sako: „Mes kontroliuosime savo erdvę“ – tai reiškia pusę Arkties pakrantės, kurią Rusija jau dabar dengia dešimtimis modernizuotų karinių bazių.

Pavojingas žaidimas

Visa tai galėtų būti logiška, jei būtų suplanuota teisingai. Tačiau Trumpo nekilnojamojo turto „buldozerio“ metodai kelia siaubą ir vargu ar duos rezultatą, kurio jis tikisi. Jis nori, kad jo vardu būtų pavadinta viskas, ką tik įmanoma įsigyti ar išsinuomoti: Kennedžio scenos menų centras, Pensilvanijos stoties kompleksas, JAV Taikos institutas, Vašingtono Dulleso tarptautinis oro uostas, valstybinė vaistų kompensavimo programa „Trump RX“, geležinkelio tunelis tarp Niujorko ir Naujojo Džersio, net karo laivų klasė, pavadinta jo vardu. Kodėl gi Grenlandija negalėtų tapti „Trumpo žeme“?

Grįžtu prie antrojo motyvo, mat jame slypi dar pavojingesnė rizika. Tai gali būti ir bauginimo strategijos dalis. Trumpo socialinių tinklų paskyrose buvo išplatintas dirbtiniu intelektu generuotas vaizdas: Šiaurės ir Pietų Amerika, užtiestos JAV vėliava, o šią kompoziciją papildo nuotrauka iš vieno ankstesnio susitikimo su Europos lyderiais. Falsifikatas, kuriame JAV vėliava dengia Kanadą, Grenlandiją ir Venesuelą, tarsi užsimena, kad jos jau yra arba taps JAV teritorijomis. Ar tai savipildė pranašystė, ar tik lūkestis? Kad ir kas tai būtų, akivaizdu, jog taip siekiama sukelti įtampą su NATO, dar labiau paaštrinant transatlantinius santykius.

Prie to prisideda ir paslaptingi Trumpo ir Putino pokalbiai 2025 m. gruodžio 28 ir 29 dienomis. Be stenogramų niekas nežino, kas buvo aptarta ir kokie susitarimai galėjo būti pasiekti. Ar jie galėjo svarstyti pasaulio padalijimo į įtakos sferas scenarijų? „Tu kontroliuoji savo erdvę, aš – savo.“ Kitaip tariant, silpninti JAV ir Europos aljansą ir galutinai „perlaužti“ NATO.

2026 m. vasario 13 d. Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pokalbyje su konferencijos pirmininku Wolfgangu Ischingeriu sakė: „Didžiųjų galių politika tolsta nuo pasaulio, kuriame augantis tarpusavio susietumas reiškia teisės viršenybę ir taikius valstybių santykius. Gamtos ištekliai, technologijos ir tiekimo grandinės tampa derybų įrankiais nulinės sumos žaidime tarp didžiųjų galių. Tai pavojingas žaidimas.“

2026 m. Davose Kanados ministras pirmininkas Markas Carney jau antrojoje savo kalbos sakinio frazėje pavartojo žodį „lūžis“: „Šiandien kalbėsiu apie lūžį pasaulio tvarkoje, malonios fikcijos pabaigą ir kietos realybės pradžią, kai geopolitika – didžiųjų galių geopolitika – nebeklauso jokių ribų, jokių apribojimų.“ Šiame sakinyje jis sutalpino visą įžangą. Pasitelkęs Vaclavo Havelo esė „Bejėgiųjų galia“, kuri 1978 m. tapo protesto manifestu prieš diktatūrą, Carney šiandien parodo, kaip vertybės ir pagarba žmogaus teisėms, tvariam vystymuisi ir suverenitetui gali suteikti galią tiems, kurie, regis, jos neturi.

Trumpo veiksmų racionaliame pasaulyje paaiškinti neįmanoma. Kaip ir daugelyje kitų atvejų, jo Grenlandijos planai gali būti eilinė fokusininko schema – nukreipti mūsų žvilgsnį nuo to, ko jis nenori atskleisti. Pastarosiomis savaitėmis iš Trumpo pusės apie Grenlandiją girdime vis mažiau. Tačiau Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen vasario 14 d. Miuncheno saugumo konferencijoje aiškiai pasakė: „Visi klausia, ar, mūsų manymu, viskas jau baigta? Ne, mes taip nemanome. Pažiūrėsime, ar rasime sprendimą, ir galite mumis pasitikėti. Darysime viską, ką galime.“

Naujas realizmo tipas

Gyvename visiškai naujoje pasaulio tvarkoje. Galime ją suprasti klaidingai, kaip nutiko 1918 m.; galime pasirinkti teisingą kelią ir pagerinti pasaulį, kaip padaryta 1945 m.; arba galime būti tiesiog tingūs, kaip buvome 1989 m., kai daugelis patikėjo, kad kartu su Šaltojo karo pabaiga atėjo ir amžina taika, ir demokratijos pergalė.

– Alexander Stubb, Suomijos prezidentas, 2025 m. gegužės 29 d., Tartu universitetas, Estija

Tartu universitete Suomijos prezidentas Alexanderis Stubb pristatė savo požiūrį į „vertybėmis grindžiamą realizmą“, kuris, jo nuomone, turėtų formuoti liberalias vertybes ir būtinybę jas derinti su nuolaidomis sprendžiant didžiausias pasaulio krizes: nutraukiant karus, kovojant su klimato kaita ir derinant ekonomikas. Visa tai įmanoma tik per orią ir pagarbą demonstruojančią diplomatiją. Vertybėmis jis vadina žmogaus teises, asociacijų ir žodžio laisvę, teisės viršenybę ir mažumų apsaugą.

Ar įmanoma sutikti su nauja pasaulio tvarka, kai vertybės tam tikra dalimi aukojamos tam, kad pavyktų išvengti ateities karų, remiantis pagarbiu diplomatiniu dialogu? Tai klausimas, kuriam esu skyręs nemažai dėmesio ankstesniuose savo tekstuose. Tokia realybė remiasi įsitikinimu, kad ginčai turi būti derinami su nuolaidomis ir kompromisais, kurie atneša taiką ir gerovę abiem pusėms, o ne tarnauja tik „pergalei“ ar prestižui.

Kalbant apie karą – kai tikslas yra teritorija ar medžiaginiai ištekliai, – pergalės samprata neturėtų būti vienasmenis laimėjimas, bet susitarimas, kuris užtikrina abipusę taiką ir klestėjimą. „Visada būsime vieni su kitais kare; iš 195 šalių, besidalijančių vienos planetos išteklius, vienos tam tikru metu bus laimėtojos, bet vėliau taps pralaimėtojomis, o pralaimėjusios vėl iškils laimėtojomis, ir šis galios ciklas tęsis tol, kol Saulė taps baltąja nykštuke.“ Valstybių vadovai ir jų patarėjai turėtų suvokti naują realizmo tipą, kuris mandatuoja kompromisą iki tokio balanso, kai nauda atitenka visoms pusėms. Priešingu atveju tiek senasis, tiek naujasis realizmas tik priartins netikėtą katastrofą, kurioje nėra nugalėtojų.

Dar vienas motyvas

Motyvas 4. Prisiminkime slaptus Trumpo pokalbius su Putinu 2025 m. gruodžio 28 ir 29 dienomis. Juos galima įtarti esant slaptu susitarimu, kurį supa godumo uždanga ir kuriame visiškai neatsižvelgiama į moralinius aspektus. Trumpas mato ir pavydi XIX a. monarchų ir imperatorių pasaulėžiūros: silpnų teritorijų paieškos siekiant jas pavergti. Jis pastebi, kaip radikalios dešiniosios partijos stiprina savo galias ir stengiasi keisti pasaulio tvarką. Jo užsienio politika – tai ambicingas flirtas su Rusija ir atšiaurus smūgis Europai. Rusija tuo mėgaujasi, kol JAV visuomenė susitelkia ties kasdieniais Trumpo keliamos sumaišties epizodais. Maskva gali silpninti NATO kurdama bloką, kuriame narės lieka įstrigusios tarp Rytų ir Vakarų.

O gal tik užgaida?

O gal šių motyvų apskritai nėra? Gal tai tiesiog spontaniška ekspansionistinė užgaida, ignoruojanti transatlantinius aljansus, kylančias jo paties kabinetui vos jam užsimerkus posėdžiuose? Esant tokiems neprognozuojamiems ketinimams, neįmanoma numatyti, kaip pasaulis reaguos į jo žingsnius. NATO „lūžis“ gali įžiebti pasaulį daugeliu būdų. Suprantant Putiną ir Rusijos ambicijas, aišku, kad tokia trajektorija nukreiptų pasaulį Rytų naudai ir susilpnintų Vakarus.

Draugiška Rusija ir suardyta NATO – tai Trumpo ėjimas, skirtas išprovokuoti kuo daugiau reakcijų, neatsižvelgiant į pasekmes. Svarbu pats dėmesys, o ne tai, kokią žalą tokios politikos padariniai atneš ilgalaikėje perspektyvoje.

Griovimas tampa tiek tiesiogine, tiek metaforine Trumpo veikimo maniera. Atrodo, kad jis sąmoningai ieško, ką galėtų sulaužyti būdamas galingiausiu žmogumi pasaulyje. Jis nusitaiko į NATO – aljansą, daugiau nei 80 metų saugojusį Europą, – ir ima jį skaldyti, paversdamas narių grupę tarpusavio varžovais, pasirengusiais vienas kitą menkinti.

Viskas rodo, kad galiausiai jis gali atsitraukti nuo grasinimų Grenlandijai, bet žala jau padaryta. Nenuoseklūs, impulsais grįsti svarstymai, kaip parodyti jėgą, neturint elementaraus supratimo apie diplomatinio darbo mechaniką, paliko gilų įspaudą Europoje. Pirmieji grasinimai Grenlandijai ilgalaikėje perspektyvoje turės labai rimtų pasekmių transatlantiniam aljansui. Galbūt NATO ir nesubyrės iki galo, tačiau bus smarkiai pažeista ar bent jau patirs didelę įtampą.

Jau dabar Londono lažybų kontorose auga nerimas dėl naujo karo Europoje tikimybės. Jeigu NATO ir neiširs, tikėtini hibridiniai išpuoliai prieš kritinę infrastruktūrą. Europos Sąjungos saugumo studijų institutas (EUISS) pažymi: „Ekspertai mano, kad tai yra ne tik realiausias scenarijus, bet ir vienas iš labiausiai paveikiančių. Toks išpuolis nesiektų karine prasme sunaikinti Europos, o siektų ją suskaldyti ir susilpninti politinę valią: povandeninių kabelių sabotažas, ilgalaikis elektros tinklų sutrikdymas ar koordinuotas skaitmeninių bei transporto sistemų paralyžiavimas galėtų iš esmės sutrikdyti kasdienį gyvenimą, supurtyti rinkas ir sukelti valdymo krizę.“ Apklausos rodo, kad 43 proc. JK gyventojų mano, jog naujas pasaulinis karas per artimiausius penkerius metus yra „tikėtinas“ arba „labai tikėtinas“.

Jei nesutelksime dėmesio į ilgalaikes, praktiškai veikusias politikos kryptis, kurios išlaikė stabilumą beveik šimtmetį, Trumpo užsienio politika gali destabilizuoti pasaulį.

Neišlaikydamas dėmesio ilgametėms, praktiškai pasiteisinusioms strategijoms, Trumpas rizikuoja išbalansuoti pasaulį. Be aiškaus plano, tokia politika gali priartinti karus, sužlugdyti rinkas, paneigti laisvosios rinkos pasiekimus ir įstumti ekonomikas į smukimo spiralę.

Ignoruodamas Rytus, svajodamas apie Grenlandiją ir nesuvokdamas, kokios gali būti pasekmės Europai pasibaigus karui Ukrainoje ar įsigaliojus paliauboms, Trumpas rizikuoja atsidurti prieš naują iššūkį – suskilusią NATO. Jis turėtų ginti Europą, nors jam, regis, mažai rūpi jos ateitis. Grenlandijos tema gali būti tas katalizatorius, kuris sužlugdys NATO ir išplės Rusijos karo lauką Europoje.

Jei prie Grenlandijos įtampos pridėsime karo su Iranu riziką ir visišką išsiskyrimą su NATO, visas Europos žemynas liktų atviras Rusijos agresijai. Vis dėlto Vašingtonas tokiu atveju būtų priverstas įsikišti, kad apsaugotų save pačią. Kaip rašo Samuelis Charapas ir Hiski Haukkala žurnale Foreign Affairs: „Transatlantiniai ryšiai yra giliai įaugę į JAV ekonomiką, o amerikietiška geopolitinė įtaka smarkiai sumenktų, jei NATO žlugtų. Jeigu atgrasymas nepasiteisins, Vašingtonas neišvengiamai bus įtrauktas į konfliktą su Rusija.“ Prancūzijos nacionalinė strateginė apžvalga įspėja apie „atviros karinės grėsmės Europos šerdžiai riziką“.

Šiandien Trumpas pats įspraudžia save į kampą savo žaidimu su Iranu. Tai krizė, kurią jis sukūrė pats ir iš kurios bus sunku išsivaduoti taip, kad būtų pasiekti reikšmingi rezultatai, kartu išgelbstint tūkstančių protestuotojų gyvybes.

Nusivylęs diplomatija su Irano Islamo Respublika, Trumpas atsidūrė spąstuose: viena vertus, jis viešai žadėjo išgelbėti protestuotojus („PAGALBA JAU KELYJE“), kita vertus, pradėjo karą, kurio neįmanoma lengvai užbaigti nesukeliant milžiniškų problemų JAV sąjungininkams ir karinėms bazėms. Nepakantumas diplomatijai galiausiai baigėsi sprendimu bombarduoti Iraną ir įplieksti krizę visame Artimuosiuose Rytuose. Bombos jau krinta.

Pirmosios smūgiavo Teheranui, tariamai siekiant sunaikinti Irano branduolinę programą ir paskatinti režimo pasikeitimą. Sunku suvokti, ko tiksliai Trumpas nori pasiekti: grįžimo prie derybų stalo ar dar vieno begalinio karo, kuris nukreiptų mūsų dėmesį nuo kitų nerimą keliančių konfliktų ir naujienų. Belieka laukti jo kasdienių „sandorių“ svyravimų ir spėlioti, kur link jie nuves. Niekas nežino, kaip seksis šiame kare.

Apie autorių

Josephas Mazur – emeritas Emersono koledžo Marlboro humanitarinių ir tarpdisciplininių studijų instituto matematikos profesorius. Jis yra Guggenheimo, Bogliasco ir Rockefellerio fondų stipendijų gavėjas, aštuonių pripažintų populiariosios negrožinės literatūros knygų autorius. Naujausia jo knyga – The Clock Mirage: Our Myth of Measured Time („Laiko miražas: mūsų išmatuoto laiko mitas“, Yale leidykla).