Migracijos politika Europoje jau kurį laiką kelia aštrias diskusijas, tačiau kai kurios valstybės šią temą sprendžia gerokai ryžtingiau nei kitos. Danija per pastarąjį dešimtmetį pasirinko itin griežtą kryptį, kuri vis dažniau aptarinėjama visoje Europoje.

Kopenhagos sprendimai išsiskyrė ne tik įstatymų pakeitimais, bet ir praktiniais veiksmais. Vyriausybė ėmėsi pertvarkų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuos politikai laikė socialinės atskirties ir integracijos problemų židiniais.

Danijos valdžia teigė, kad tikslas yra išvengti vadinamųjų paralelinių visuomenių formavimosi. Būtent ši idėja tapo pagrindu visai migracijos ir integracijos politikos reformai.

Danija reagavo į ankstesnes Europos migracijos krizes

Danijos sprendimams didelę įtaką turėjo 2015 metų migracijos krizė Europoje. Tuomet Vokietija, vadovaujama kanclerės Angelos Merkel, priėmė didelį skaičių pabėgėlių.

Stebėdama šią situaciją, Danija nusprendė pasirinkti kitokį kelią. Politikų teigimu, svarbu užkirsti kelią socialinei atskirčiai ir rajonams, kuriuose integracija nevyksta.

Iki 2018 metų Danijos valdžia oficialiai įvardijo 29 rajonus, kuriuos laikė probleminiais. Šiose teritorijose, valdžios vertinimu, gyventojų integracija į visuomenę vyko labai lėtai.

Tyrėjai atkreipė dėmesį į reiškinį, kai susiformavus didesnėms uždaroms bendruomenėms integracija tampa vis sudėtingesnė.

Programa „Danija be paralelinių visuomenių“

2018 metais pristatyta programa „Danija be paralelinių visuomenių“ tapo vienu ryškiausių šalies migracijos politikos pokyčių.

Pagrindinis tikslas buvo sumažinti socialinę segregaciją ir iki 2030 metų panaikinti vadinamuosius getus. Tam buvo pasirinktos gana radikalios priemonės.

Kai kuriuose rajonuose dalis daugiabučių buvo nugriauta, o gyventojai perkelti į kitus miestus ar rajonus. Taip siekta išskaidyti teritorijas, kuriose susiformavo uždaros bendruomenės.

Taip pat įvesta taisyklė, kad socialiniuose būstuose žmonės, kilę iš ne vakarietiškų šalių, negali sudaryti daugiau nei 30 proc. gyventojų.

Dėmesys vaikų integracijai

Dar viena svarbi politikos dalis – ankstyva vaikų integracija. Šeimos iš tokių rajonų privalo leisti vaikus į valstybinius darželius nuo vienerių metų bent 30 valandų per savaitę.

Darželiuose vaikai mokomi danų kalbos, supažindinami su šalies kultūra ir socialinėmis normomis. Tokiu būdu siekiama, kad naujoji karta greičiau integruotųsi į visuomenę.

Jeigu tėvai nesutinka laikytis šių taisyklių, gali būti sumažinamos arba nutraukiamos socialinės išmokos.

Griežtesnė migracijos kontrolė

Danija taip pat ėmėsi griežtesnių priemonių, skirtų naujų migracijos srautų ribojimui. 2016 metais buvo priimtas vadinamasis „papuošalų įstatymas“.

Pagal jį iš prieglobsčio prašytojų gali būti konfiskuojamos vertybės, siekiant padengti jų išlaikymo išlaidas. Šis sprendimas sulaukė daug kritikos tarptautinėje bendruomenėje.

Vėliau Danija taip pat pradėjo peržiūrėti dalies Sirijos pabėgėlių leidimus gyventi šalyje, teigdama, kad prieglobstis yra laikina apsaugos priemonė.

Dar vienas plačiai aptartas sprendimas – galimybė prieglobsčio prašytojus perkelti į Ruandą, kur būtų nagrinėjami jų prašymai.

Prieglobsčio prašymų skaičius smarkiai sumažėjo

Danijos valdžios teigimu, šios priemonės turėjo aiškų rezultatą. Prieglobsčio prašymų skaičius šalyje smarkiai sumažėjo.

Jeigu 2015 metais jų buvo apie 21 tūkstantį, tai vėlesniais metais skaičius sumažėjo iki kelių šimtų.

Tai paskatino diskusijas visoje Europoje apie migracijos politikos kryptį ir galimus sprendimus ateityje.

Skirtingi požiūriai Europoje

Danijos pasirinkta politika sulaukė labai skirtingų vertinimų. Vienos šalys ją kritikuoja kaip per griežtą, kitos pradeda domėtis šiuo modeliu.

Kai kurios Vidurio ir Rytų Europos valstybės dažnai mini Daniją kaip pavyzdį diskusijose apie migracijos kontrolę.

Tuo metu kai kurios Vakarų Europos šalys į šį modelį žiūri atsargiai, baimindamosi socialinių ir politinių pasekmių.

Diskusijos Briuselyje

Europos Sąjungos institucijose Danijos politika taip pat sukėlė daug diskusijų. Kai kurie pareigūnai kėlė klausimus dėl žmogaus teisių ir ES teisės normų.

Tačiau kartu pripažįstama, kad migracijos klausimas tampa vis sudėtingesnis. Todėl vis dažniau ieškoma būdų suderinti griežtesnę kontrolę su tarptautiniais įsipareigojimais.

Dėl šios priežasties Danijos patirtis tapo svarbia diskusijų tema Europoje. Šalies sprendimai rodo, kaip skirtingai valstybės gali reaguoti į tą pačią migracijos problemą.