Briuselis ruošiasi galimai pabėgėlių bangai iš Irano, bėgančiai nuo karo, teigia keturių ES valstybių migracijos ministrai. Tuo pat metu Bendrija tikisi, kad beveik dešimtmetį rengtos naujos migracijos taisyklės atlaikys pirmą rimtą išbandymą.

2015 m. daugiau kaip milijonas žmonių Europoje paprašė prieglobsčio, didelė jų dalis bėgo nuo pilietinio karo Sirijoje. Tuometinė krizė išryškino gilias nesutarimų linijas ES viduje.

Po jos metų metus vyko įtemptos derybos dėl migracijos politikos pertvarkos: siekta tolygiau paskirstyti atvykėlius tarp valstybių ir paspartinti tų asmenų išsiuntimą, kurių prieglobsčio prašymai atmetami.

Iki naujųjų taisyklių įsigaliojimo likus vos kelioms savaitėms, eskaluojamas smurtas Artimuosiuose Rytuose kelia grėsmę, kad sistema bus priversta veikti anksčiau, nei planuota.

„ES negali ignoruoti naujos pabėgėlių krizės galimybės“, – sakė Kipro migracijos viceministras Nicholas Ioannides.

„Tokia krizė gali patikrinti naujų Bendrijos taisyklių veiksmingumą, todėl turime būti tam pasirengę“, – perspėjo jis. Šiuo metu Kipras pirmininkauja ES Tarybai rotacijos tvarka.

Praėjus dviem savaitėms nuo JAV ir Izraelio smūgių Iranui pradžios, smurtas regione nemažėja. Teheranas taip pat pradėjo atakas regione, įskaitant Jungtinius Arabų Emyratus ir Bahreiną, o Izraelis skelbia ketinantis plėsti smūgius Libane.

Be šimtų žuvusiųjų, šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti palikti namus. Jungtinių Tautų migracijos agentūra (IOM) nurodo, kad Libane artėjama prie milijono perkeltųjų asmenų ribos. Vis dėlto, bent kol kas, IOM duomenimis, nėra požymių, kad didelės žmonių grupės masiškai trauktų į Europą. Kita vertus, regione, kurį jau seniai alina konfliktai, prielaidos plataus masto gyventojų perkėlimui išlieka: dar iki karo Artimuosiuose Rytuose buvo apie 19 mln. perkeltųjų asmenų.

Dar iki karo parengtoje ES prieglobsčio agentūros ataskaitoje buvo perspėjama, kad Irane, kuriame gyvena apie 90 mln. žmonių, „net dalinis destabilizavimas gali sukelti precedento neturinčio masto pabėgėlių judėjimą“.

„Pamatysime, kuo viskas baigsis, jei [ES migracijos politika] vėl patirs spaudimą“, – sakė Nyderlandų migracijos ministras Bartas van den Brinkas.

Vis dėlto jis nusiteikęs optimistiškai: ministro teigimu, po susitarimo dėl migracijos pakto tarp valstybių narių atsirado „daugiau solidarumo ir mažiau įtampos“, o „noras bendradarbiauti dabar yra gerokai didesnis“, nes migracija tapo itin svarbia politinės darbotvarkės tema.

Migracijos ir prieglobsčio paktas, kurį po ilgų derybų parengė nacionalinės vyriausybės, turi būti pradėtas taikyti birželio 12 d. Jis numato griežtesnes prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūras prie išorės sienos, specialias priemones krizės atvejais ir mechanizmą, skirtą paremti tas šalis, kurios priima daugiausia atvykėlių, teikiant finansinę pagalbą arba priimant dalį perkeliamų asmenų.

Anot N. Ioannideso, naujos priemonės rodo, kad ES „nuėjo ilgą kelią nuo 2015 m., kai kilo pabėgėlių krizė“.

Naujų migracijos taisyklių poreikį paskatino 2015 m. įvykiai, kai, vertinama, apie milijonas žmonių Europoje siekė prieglobsčio, o maždaug pusė jų bėgo nuo karo Sirijoje.

Europos reakcija tuomet tapo ES vienybės išbandymu: valstybės kritikavo Graikiją, kuri priėmė didžiausią atvykėlių dalį, atkūrė vidaus sienų kontrolę, kad sustabdytų pabėgėlių judėjimą Bendrijos viduje, ir vilkino skubaus perkėlimo plano įgyvendinimą.

Europos Komisija tuomet didino bendradarbiavimą su Turkija: Ankara sutiko susigrąžinti į Graikiją neteisėtai patekusius sirų migrantus mainais į finansinę paramą ir sirų pabėgėlių iš Turkijos perkėlimą į Europą. Vėliau ES sudarė migracijos susitarimus ir su kitomis šalimis, įskaitant Tunisą, Egiptą ir Libaną.

Vis dėlto ES prireikė metų, kad rastų kompromisą tarp pasienio valstybių, reikalavusių daugiau paramos prieglobsčio prašytojų valdymui, ir žemyninių šalių, teigusių, jog per daug žmonių atvyksta ir juda po Europą be pakankamos kontrolės.

Po krizės augant kraštutinių dešiniųjų, antiimigracinių partijų palaikymui, centristinės partijos daugelyje ES šalių vis dažniau ėmė remti griežtesnį požiūrį.

Buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel 2015 m. ištarta frazė, kad Europa susitvarkys su pabėgėlių antplūdžiu, – „Wir schaffen das“ – iki šiol dažnai minima kaip argumentas, esą Europa tuomet suklydo.

Ispanija, neseniai paskelbusi planus suteikti legalų statusą 500 tūkst. nelegaliai šalyje gyvenančių migrantų, panašu, laikosi A. Merkel požiūrio.

„2015 m. sugebėjome susidoroti su reikšmingu pabėgėlių judėjimu iš Sirijos“, – sakė Ispanijos vidaus reikalų ministras Fernando Grande-Marlaska.

„Todėl, jei reikės, priimti pabėgėlius iš Rytų nebus jokia problema“, – pridūrė jis.

Tačiau kiti ministrai 2015-uosius vertina kaip įspėjimą.

„Nauja pabėgėlių krizė… mums nėra pasirinkimas“, – sakė Švedijos migracijos ministras Johan Forssel.

Anot jo, „vis dar jaučiame tai, kas įvyko prieš 10 metų, pasekmes. Ir tai – ne tik Švedijoje, bet, sakyčiau, ir kitur Europoje“.

Lašas jūroje

Po 2015 m. antplūdžio Europos Komisija pabrėžė, kad „status quo… nėra pasirinkimas“, ir siekė naujų taisyklių. Susitarimas dėl naujojo migracijos pakto pasiektas 2023 m., o jo taikymas prasidės birželį.

Tuo pat metu vis dar derinamos papildomos nuostatos, kurios leistų sulaikyti ir išsiųsti prieglobsčio negavusius asmenis į šalį, su kuria jie neturi ryšių. Šios idėjos jau sulaukė nevyriausybinių organizacijų kritikos.

„Taisyklės buvo reformuojamos taip ilgai, nes ES turėjo įstatymais užpildyti pasitikėjimo vakuumą“, – sakė Europos politikos centro migracijos programos vadovas Alberto Horst Neidhardt.

„Šiandien tas pasitikėjimas išlieka labai trapus“, – pridūrė jis.

Anot eksperto, naujos taisyklės, turinčios skatinti solidarumą, „būtų lašas jūroje“, jei Europą ištiktų masinis perkėlimas.

Jis taip pat įspėjo, kad krizės nuostatos nesustabdytų valstybių nuo sienų uždarymo, jei migracija į Europą taptų masinė, o tai keltų riziką ne tik ES prieglobsčio sistemai, bet ir laisvo judėjimo „Šengeno“ erdvei bei pačiai ES integracijai.

Jo vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar ES vadovaujasi „nuoširdžiu rūpesčiu humanitarine padėtimi regione“, ar baime dėl poveikio Europai, geriausia strategija būtų remti stabilizavimo pastangas ir apsaugos užtikrinimą Artimuosiuose Rytuose.