Pasaulinė urano rinka įžengia į tai, ką pramonės lyderiai vadina lūžio etapu: auganti branduolinės energetikos paklausa vis labiau susiduria su griežtėjančia pasiūla ir stiprėjančia geopolitine konkurencija dėl branduolinio kuro.

Toronto mieste vykusioje Kanados žvalgytojų ir vystytojų asociacijos (PDAC) konferencijoje „Cameco“ vadovas ir „UxC“ analitikas perspėjo, kad branduolinio kuro ciklas patiria struktūrinį pokytį, galintį pakeisti urano kainodarą ir tiekimo saugumą ateinančiais dešimtmečiais.

Pranešime „Reviving the Nuclear Life Cycle“ („Branduolinio gyvavimo ciklo atgaivinimas“) „Cameco“ prezidentas ir operacijų vadovas Grantas Isaacas pabrėžė, kad rinka dažnai neįvertina urano paklausos, nes didelė jos dalis formuojama per ilgalaikius vyriausybių ir energetikos bendrovių susitarimus, derinamus už viešosios rinkos ribų.

„Suverenus interesas, iš kur per labai ilgą laikotarpį bus gaunamas branduolinis kuras, tikriausiai yra viena mažiausiai atpažįstamų urano paklausos dedamųjų“, – teigė Grantas Isaacas.

Skirtingai nei dauguma žaliavų, uranas retai aktyviai prekiaujamas didelėse neatidėliotinų sandorių (spot) biržose. Vietoje to energetikos įmonės paprastai užsitikrina kurą daug metų į priekį, sudarydamos ilgalaikes sutartis, tiesiogiai susietas su reaktorių eksploatacija.

„Uranas yra produktas, kuriam nėra pakaitalo“, – sakė Grantas Isaacas.

„Mes negaminame urano tam, kad jį išpilti į spot rinką ar parduoti lydymo įmonei ar metalų biržai. Taip mūsų rinka neveikia… rinka remiasi ilgalaikiu planavimu, tiesiogiai susietu su reaktorių paklausa“, – aiškino Grantas Isaacas.

Branduolinės energetikos plėtra keičia urano paklausą

Remiantis „UxC“ duomenimis, pasaulyje šiuo metu veikia apie 441 branduolinį reaktorių, kurie pagamina maždaug 400 gigavatų elektros energijos. Iki 2040 metų ši galia galėtų išaugti iki daugiau nei 580 gigavatų – dėl naujų reaktorių paleidimo ir veikiančių blokų licencijų pratęsimo.

Vien Kinija eksploatuoja apie 60 reaktorių ir dar 38 stato – tai beveik 40 gigavatų papildomos galios. Indija taip pat sparčiai plečiasi, siekdama stiprinti energetinį saugumą.

Kitose rinkose branduolinę paklausą palaiko reaktorių paleidimas iš naujo Japonijoje, stabili gamyba Prancūzijoje, taip pat nauji projektai JAV bei Vidurio ir Rytų Europoje.

G. Isaacas atkreipė dėmesį, kad daugelis reaktorių, kuriuos anksčiau planuota uždaryti, dabar modernizuojami ir jų eksploatacija pratęsiama, o tai didina kuro poreikį, kuris prieš kelerius metus dar nebuvo numatomas. Pasak jo, energetikos įmonės investuoja į atnaujinimus, leidžiančius kiekvieno reaktoriaus galią padidinti 50–100 megavatų, tačiau tam reikia papildomo urano.

„Vien tai yra reikšminga urano paklausa, apie kurią prieš trejus ar ketverius metus niekas nekalbėjo“, – sakė Grantas Isaacas.

Urano pasiūlos iššūkiai aštrėja

Nors paklausa stiprėja, PDAC konferencijoje pabrėžta, kad urano pasiūlą riboja įvairūs struktūriniai veiksniai – nuo geopolitinių trikdžių iki projektų plėtros rizikų.

„UxC“ vykdomasis viceprezidentas Nickas Carteris teigė, kad didelė paklausos augimo dalis teks Azijai, ypač Kinijai ir Indijai. Tuo metu pasaulinė urano gavyba 2025 metais, „UxC“ vertinimu, siekė apie 173 mln. svarų. Didžiausia gamintoja buvo Kazachstanas, po jo sekė Kanada, Namibija ir Australija.

Vis dėlto, net ir planuojant naujus projektus, „UxC“ prognozuoja reikšmingus pasiūlos trūkumus, kurie turėtų išryškėti apie 2030 metus.

„Matome, kad pasiūlos spragos pradeda ryškėti apie 2030-uosius ir tęsiasi iki 2040-ųjų. Užpildyti šią spragą bus gana sudėtinga“, – sakė Nickas Carteris.

Pasiūlos perspektyvas apsunkina keli veiksniai. Politinis nestabilumas jau sutrikdė gavybą kai kuriose Afrikos dalyse. 2023 metais Nigerio valdžia perėmė urano turtą, kurį anksčiau valdė Prancūzijos branduolinės energetikos grupė „Orano“.

„Tai yra žaliava, kuri anksčiau keliaudavo į Vakarus, bet dabar į Vakarus nebeateina“, – teigė Grantas Isaacas.

Tuo pat metu Kinija aktyviai užsitikrina urano tiekimą per užsienio investicijas ir ilgalaikes sutartis. N. Carterio vertinimu, ši šalis dabar kontroliuoja arba turi prieigą prie beveik 40 proc. pasaulinės pirminės urano gavybos – per importą ir nuosavybės dalis užsienio kasyklose.

„Praėjusiais metais Kinija importavo beveik 70 mln. svarų atviros rinkos pasiūlos“, – sakė Nickas Carteris, pridurdamas, kad dideli rusiškos kilmės kiekiai taip pat nukreipiami Kinijos pirkėjams.

Naujoms kasykloms reikės didesnių skatinamųjų kainų

Nors paklausos pagrindai išlieka tvirti, urano kainos dar ne iki galo atspindi griežtėjančias sąlygas visoje branduolinio kuro grandinėje. Pasak G. Isaaco, reikšmingą kainų augimą jau patyrė žemesnės grandies paslaugos, tokios kaip sodrinimas ir konversija, todėl panaši kryptis gali pasireikšti ir urano rinkoje.

„Mums reikia kainos atradimo mūsų pramonėje“, – sakė Grantas Isaacas, pridurdamas, kad itin pigaus urano era, tikėtina, baigėsi.

„US$20 urano nebeliko, ir, tikriausiai, nebeliko US$40“, – sakė Grantas Isaacas. „Ir manau, kad baigiasi ir US$80.“

Jo teigimu, didesnės urano kainos gali būti būtinos tam, kad atsirastų paskatos plėtoti naujas kasyklas ir užtikrinti ilgalaikį kuro prieinamumą augančiam branduolinės energetikos sektoriui.

„Jeigu branduolinį kurą vertinsime kaip ilgai trunkančio ciklo, iš anksto planuojamą išteklių, koks jis iš tiesų yra, tuomet pramonė galės sklandžiai pereiti į šį augimo laikotarpį“, – įsitikinęs Grantas Isaacas.

„Kitaip ji vis tiek persitvarkys“, – sakė Grantas Isaacas. „Tačiau tas persitvarkymas gali būti gerokai staigesnis, nei bet kuris iš mūsų norėtų.“

Urano kainos įžengia į naują svyravimų etapą

PDAC konferencijoje kalbėjusi „TradeTech“ prezidentė Treva Klingbiel teigė, kad urano rinka įžengia į naują etapą, kuriam būdingos aukštesnės kainos ir didėjantis nepastovumas. Ji pažymėjo, jog urano kainos istoriškai judėjo ryškiais „superciklais“ – tai matyti duomenyse nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos.

Anot jos, pastarasis ciklas buvo ypač dramatiškas: rinka atsitiesė po užsitęsusio nuosmukio, kilusio po Fukušimos avarijos.

2016 metais urano kaina smuko iki maždaug 17,75 JAV dolerio už svarą – tam įtakos turėjo ankstyvas reaktorių uždarymas, gamybos sąnaudos, gerokai viršijusios rinkos kainas, ir politika, palanki dujoms bei atsinaujinančiai energetikai.

Nuo to laiko rinka smarkiai atsigavo.

„Nuo to žemiausio taško kaina išaugo daugiau nei penkis kartus“, – sakė Treva Klingbiel.

Šiuo metu „TradeTech“ kasdienė spot kaina siekia apie 85 JAV dolerius, o ilgalaikių sutarčių kaina pakilo iki maždaug 90 JAV dolerių. Ji pridūrė, kad „TradeTech“ biržos vertė – mėnesinis kainų indikatorius – sausio pabaigoje trumpam pasiekė 100 JAV dolerių ribą, kuri nuo 1968 metų, kai bendrovė pradėjo sekti urano kainas, fiksuota tik kelis kartus.

Žvelgdama į ateitį, T. Klingbiel teigė, kad urano pramonė dabar susiduria su klausimu, kaip greitai pasiūla ir paklausa gali reaguoti į geopolitinius bei politinius pokyčius. Jos vertinimu, šis greitis „labai skiriasi nuo praeities“.

Naujausi politiniai pokyčiai, ypač kintanti prekybos politika ir besiformuojančios sąjungos, jau sutrikdė ilgą laiką veikusias branduolinio kuro tiekimo grandines. Nors dalis vyriausybinių iniciatyvų skatina branduolinę energetiką, kitos priemonės daro spaudimą turimai urano pasiūlai ir sodrinimo paslaugų prieinamumui.

Pasak „TradeTech“, ribotos investicijos per pastarąjį dešimtmetį prisidėjo prie didėjančio struktūrinio deficito.

„Paklausa yra“, – sakė Treva Klingbiel.

„Dabar mums reikia kapitalo, kad būtų išvystyta nauja gamyba ir užpildyta pasiūlos spraga“, – teigė Treva Klingbiel.