Vienas euras per dieną. Tiek, kiek kainuoja pigi kava, bandelė ar visiškai nereikalinga smulkmena. Atrodo tiek nedaug, kad net nesinori sukti galvos. Bet ar tikrai? Gal toks sumenkintas požiūris į mažas sumas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis taip ir nesukuria jokio finansinio pagrindo?

Labai dažnai pinigų taupymas įsivaizduojamas kaip didelių sprendimų rinkinys – atlyginimo pakėlimas, išlaidų peržiūra, didelių įsipareigojimų atsisakymas. Tačiau realybė tokia, kad net ir maži įpročiai gali daryti didelę įtaką.

 Skirtumas tarp netaupau išvis ir taupau bent eurą per dieną – ne tik piniginis. Tai požiūrio skirtumas. Ir būtent čia slypi svarbiausia. Tai nėra tik apie pinigus. Tai apie discipliną, nuoseklumą ir apie vieną dažniausiai pasitaikančią mūsų klaidą – nuvertinti mažus žingsnius.

Nes mums dažnai atrodo, kad neverta pradėti, jei negalime padaryti visko tobulai. Bet pinigai kaupiasi ne nuo tobulo plano, o nuo pirmo žingsnio.

Psichologinė taupymo vertė

Kai kasdien atidedi nedidelę sumą, tavo santykis su pinigais keičiasi. Ne todėl, kad ta suma jau išsprendžia visas problemas, ji per maža tam. Tačiau tokiu būdu keičiasi suvokimas – nebegyveni šimtu proc. ant ribos, pradedi jausti bent minimalią kontrolę.

Net jei tai tik simbolinis „atsidėjau sau“ – smegenims tai labai svarbus ženklas. Maža suma leidžia formuoti įprotį be pasipriešinimo. Dažnas taupymo planas žlunga, nes žmogus iškart pasirenka per didelį iššūkį – taupysiu 30 proc. pajamų ir po savaitės viskas griūva.

Kai pradedi nuo vieno euro, smegenys net nekelia vidinio pasipriešinimo. Tai neskauda. Todėl šis įprotis turi šansą išlikti.

Be to, kai kasdien atidedi net ir mažą sumą, didėja pasitikėjimas savimi. Prasideda ciklas: „Aš galiu“, o ne „man niekada nepavyksta“. Ši nuotaika persikelia ir į kitas sritis – mitybą, tvarką, net tarpusavio santykius. Vienas euras per dieną gali būti tik pradžia.

Ką iš tikrųjų reiškia tas vienas euras?

Jeigu atidedi po vieną eurą kasdien, per metus sukaupi apie 365 eurus. Tiek kainuoja savaitės atostogos Lietuvoje dviem, draudimas automobiliui, naujas telefonas arba nenumatytos išlaidos, kurias kitaip tektų dengti kredito kortele.

Atrodo, visai neblogai už tokį mažą kasdienį veiksmą. Jei eurą padidini iki dviejų, suma per metus tampa virš 700 eurų. Trys eurai – jau ir virš 1000. Daugelis žmonių nė nepastebi, kad kiekvieną dieną išleidžia daugiau nei tris eurus dalykams, kurių net nepamena. Taigi tai nėra klausimas ar galiu, o veikiau – ar matau tame prasmę.

Žinoma, vienas euras nepadengs būsto paskolos ar neatstos finansinio rezervo, kuris prilygtų keliems atlyginimams. Bet jis yra puiki pradžia, kai tų atlyginimų dar neturi sukaupęs. Kai negalime pradėti iškart nuo didelės sumos, maži sprendimai tikrai nėra kvaili, o vieninteliai, kurie veikia.

Kas nutinka po metų ar dvejų?

Po metų turėsi ne tik tam tikrą sumą, bet turėsi kitokį įprotį. Kitokį požiūrį į save. Būsi žmogus, kuris geba laikyti planą ilgiau nei savaitę. Tai padės išvengti impulsyvių pirkinių, o tuo pačiu kiekvieną mėnesį pradėsi su tam tikru rezervu.

Žmonės dažnai tikisi greito rezultato, todėl nusivilia. Bet šio metodo esmė – lėtas, tylus, pastovus augimas. Ne didelių sumų kaupimas, o taupymo raumenų treniravimas. Juk niekas nebėga maratono pirmą dieną, visi pradeda nuo pirmo kilometro.

Jeigu po dvejų metų vietoj vieno euro pradėsi atidėti du ar tris – jau būsi sukūręs pagrindą. O jei nepavyks – vis tiek liks rezultatas. Kuris būtų lygus nuliui, jei būtum visai nepradėjęs.

Taupymo sėkmę dažniausiai lemia ne tai, kiek uždirbi, o tai, kaip sugebi elgtis su tuo, ką turi. Vienas euras per dieną tėra simbolis. Bet simboliai turi galią. Iš pradžių jie virsta įpročiais, o įpročiai galiausiai tampa ir rezultatais.

Ir net jei šiandien atrodo, kad vienas euras nieko nekeičia, prisimink, kad lygiai tiek pat, vienas sprendimas per dieną, keičia ir viską kitose gyvenimo srityse. Kodėl pinigai turėtų būti išimtis?