Daugeliui Didysis kanjonas – tai įspūdinga gamtos sukurta bedugnė, formuota milijonus metų. Tačiau pastaruoju metu dėmesys krypsta ne į vaizdus turistų nuotraukose, o į tai, kas slypi po žeme. Ekspertai kalba apie atradimą, kuris, jų teigimu, gali būti vertas milijardų dolerių ir jau dabar kursto aštrias diskusijas dėl energetikos ateities, gamtos apsaugos ir vietinių bendruomenių teisių.

Energetikos bendrovės seniai domėjosi Kolorado plynaukštės mineralų telkiniais, tačiau jų planus neretai ribodavo griežtas reguliavimas ir gamtosaugininkų pasipriešinimas. Vietinės gentys bei aplinkosaugos organizacijos taip pat skeptiškai vertino bet kokias iniciatyvas, galinčias paveikti kanjono vandens išteklius ir požeminius vandeninguosius sluoksnius. Pastarieji įvykiai šią įtampą dar labiau sustiprino.

Pranešama, kad po kanjono apylinkėmis aptiktas turtingas urano telkinys, kurio vertė, skaičiuojama, gali siekti milijardus. Dėl šios priežasties kasybos sektoriaus atstovai į regioną žvelgia kaip į itin patrauklią galimybę, tačiau kartu tai kelia rimtų klausimų dėl aplinkosaugos ir kultūrinio paveldo.

Pietinėje Didžiojo kanjono pakraščio dalyje, Arizonoje, atnaujinta urano gavyba kasykloje „Pinyon Plain“. Nors teritorija patenka į nacionalinio paminklo „Baaj Nwaavjo I’tah Kukveni“ ribas, ši vieta išsiskiria reikšmingomis urano atsargomis ir būtent dėl to sulaukia išskirtinio dėmesio.

Pasaulyje kylant urano kainoms, „Pinyon Plain“ atsidūrė palankioje pozicijoje. Vis dėlto situacija nėra vienareikšmė: kasyba siejama su neišvengiamu poveikiu šventoms vietoms, galimomis grėsmėmis požeminiam vandeniui bei rūdos gabenimu per genčių žemes. Skelbiama, kad po protestų ir teisminių ginčų „Navajo Nation“ pasiekė susitarimą su „Energy Fuels Inc.“ dėl urano siuntų atnaujinimo ir naujų taisyklių taikymo.

Ši tema išryškėjo ir platesniame kontekste: daugelis valstybių siekia plėsti branduolinės energetikos pajėgumus, todėl uranas vėl tapo strategiškai svarbia žaliava. Tuo pat metu Jungtinės Valstijos ieško būdų mažinti priklausomybę nuo importo, todėl tokie telkiniai vertinami kaip itin viliojantys.

2012 m. Didžiojo kanjono apylinkėse buvo įvesti kasybos ribojimai: daugiau nei 1 mln. akrų teritorijos apsaugotos nuo naujos kasybos, taip pat sustiprintos vandens apsaugos taisyklės. Šie ribojimai išlieka, tačiau „Pinyon Plain“ atveju minimos anksčiau įgytos teisės, kurios, kritikų teigimu, sudaro galimybę apeiti moratoriumo dvasią.

Vietinės tautos, įskaitant havasupajus ir navajus, kelia klausimą, ar kasybos veikla neprieštarauja įsipareigojimams saugoti šventas žemes ir vandenis. Papildomos įtampos kyla dėl rūdos gabenimo vilkikais per „Navajo“ teritoriją – tai jau yra paskatinę protestus. Taip pat viešojoje erdvėje pasirodo teiginių, kad sprendimai esą galėjo būti derinti nepakankamai plačiai konsultuojantis su bendruomene.

Didžiausia baimė – galimas požeminio vandens užteršimas. Uraną išgaunant ir apdorojant kyla rizika, kad sunkieji metalai gali patekti į vandeninguosius sluoksnius. Tai galėtų paveikti šaltinius ir vandens pratekėjimus giliai kanjone. Kritikai primena, kad ankstesnė kasybos istorija regione ne visada paliko pozityvų pėdsaką, o netoli kasyklos esantis „Red Butte“ – svarbus havasupajų tradicijose – dar labiau sustiprina nuogąstavimus dėl kultūrinės tapatybės ir kraštovaizdžio apsaugos.

Ši situacija žymi naują Didžiojo kanjono diskusijų etapą. Vienoje pusėje – didelės investicijos ir energetiniai interesai, kitoje – būtinybė užtikrinti griežtą priežiūrą, vandens apsaugą ir vietinių bendruomenių teises. Konfliktas dėl energetikos, suvereniteto ir palikimo auga, o jo baigtį, tikėtina, atidžiai stebės ne tik Jungtinės Valstijos, bet ir tarptautinė bendruomenė.

Ar potencialūs milijardai gali nusverti paveldą ir gamtos apsaugą – klausimas, kuris šiame regione keliamas jau seniai. Dabartinis urano telkinio istorijos posūkis, panašu, gali tapti dar vienu ryškiu Kolorado plynaukštės ginčų etapu.