Vystytojai traukiasi iš Ohajo: kodėl JAV valstija atmeta daugiausia žaliosios energijos projektų?
Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.
Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.
Skaičiai, kurie išsiskiria
Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.
Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.
Kas pasikeitė po 2021 metų?
Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.
Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.
Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai
Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.
„Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.
Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.
Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.
Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.
