Apie tvarumą pasaulyje plačiau kalbama jau beveik keturis dešimtmečius – nuo 1987 m. Jungtinių Tautų paskelbtos ataskaitos „Mūsų bendra ateitis“ (angl. Our Common Future). Pasak lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Tvarumo skyriaus vadovės Gabrielės Zabelskytės, tvarumas iš naujovės tapo neatsiejama atsakingo verslo dalimi.
Ilgą laiką verslas tvarumą dažniau vertino kaip papildomus reikalavimus, investicijas ar sąnaudas. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais tvarumas vis dažniau tampa neatsiejama verslo strategijos dalimi. „Maximos“ Tvarumo skyriaus vadovė pastebi, kad viena sričių, kuriose šie pokyčiai ypač ryškūs, yra pakuotės.
„Jų projektavimas, naudojamos medžiagos ir tinkamumas perdirbti šiandien lemia ne tik sugeneruojamų atliekų kiekį, bet ir tai, kiek medžiagų gali išlikti žiedinėje ekonomikoje“, – sako G. Zabelskytė.
Šioje srityje lietuviškas prekybos tinklas jau praktiškai pasiekė 2030-iesiems metams išsikeltą privataus prekių ženklo „Meistro kokybė“ pakuočių perdirbamumo tikslą – pernai buvo perdirbamos 100 proc. kartoninių ir 99,5 proc. plastikinių šio prekių ženklo pakuočių.
Pokyčiai prasideda jau kuriant pakuotę
„Maximos“ Tvarumo skyriaus vadovė pasakoja, kad bet kurios pakuotės likimas iš esmės nulemiamas dar gerokai prieš produktui pasiekiant parduotuvės lentyną.
„Tai, ar pakuotę bus galima ir lengva perdirbti, galima „užprogramuoti“ jau projektavimo etape, todėl savo pakuotėms keliame labai tikslius ir aiškius reikalavimus. Vertiname ne tik jų poveikį aplinkai, bet ir produkto kokybės išsaugojimą, maisto saugą, logistikos efektyvumą bei kitus praktinius aspektus. Tik suderinus visus šiuos kriterijus galima priimti sprendimą, kuris būtų tvarus visoje produkto grandinėje“, – sako G. Zabelskytė.
Kaip pavyzdį ji pateikia optimizuotą „Meistro kokybės“ pakuočių asortimentą ir atskirų pakuočių dydžius, dėl ko dabar galima efektyviau išnaudoti transportavimo dėžių tūrį bei sumažinti logistikos kaštus.
Kitas sprendimas, turėjęs teigiamą naudą – atsisakyta sunkiau perdirbamų kombinuotųjų pakuočių, jas pakeičiant iš vienos medžiagos pagamintomis, lengviau perdirbamomis alternatyvomis – PET ir polipropileno pakuotėmis.
„Nors kai kurios anksčiau naudotos pakuotės galėjo atrodyti draugiškesnės aplinkai vien dėl savo išvaizdos, jų sudėtyje esantys skirtingų medžiagų sluoksniai perdirbimą apsunkindavo. Tuo tarpu vienalytės plastikinės pakuotės yra lengviau atpažįstamos, išrūšiuojamos ir perdirbamos, o gautos antrinės žaliavos gali būti kokybiškai panaudojamos naujų pakuočių ar kitų gaminių gamyboje“, – pažymi G. Zabelskytė.
Šis pokytis ne tik palengvino pakuočių perdirbamumą, bet ir dėl mažesnio naujų PET ir PP pakuočių svorio, į rinką išleistą pakuočių kiekį 2025 m. sumažino beveik 6 t.
Sugeneruotų pakuočių atliekų kiekio mažėjimas fiksuojamas ir visoje Europos Sąjungoje (ES). Oficialiais naujausiais „Eurostat“ duomenimis, per visus 2023-uosius metus ES buvo sugeneruota 79,7 mln. tonų pakuočių ir pakavimo medžiagų atliekų, arba vidutiniškai po beveik 178 kg kiekvienam ES gyventojui. Per vienerius metus, lyginant su 2022 m., vidutinis vienam ES gyventojui tenkančių pakuočių atliekų kiekis sumažėjo 8,7 kilogramo.
Svarbu tinkamai išrūšiuoti
„Maximos“ Tvarumo skyriaus vadovė pripažįsta, kad vien iš ženklinimo ne visada lengva įvertinti faktinį pakuotės perdirbamumą – net ir nepaisant to, kad ant nemažos dalies pakuočių jau dabar galima rasti informaciją apie jose panaudotas medžiagas.
„Vienas ryškesnių tokių pakuočių pavyzdžių – vienkartiniai kombinuotieji kavos puodeliai, kuriuos nemažai žmonių vis dar išmeta ne į plastiko, o į popieriaus konteinerius. Ateityje tokios painiavos turėtų nelikti, nes visoje ES įsigaliojęs Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (PPWR) numato vieningą pakuočių ir pakuočių atliekų talpyklų ženklinimą, padėsiantį lengviau tinkamai išrūšiuoti pakuočių atliekas“, – pasakoja G. Zabelskytė.
Tvarumo ekspertė taip pat atkreipia dėmesį, kad pakuočių projektavimas tampa vis svarbesne žiedinės ekonomikos dalimi. Europoje vis daugiau dėmesio skiriama tam, kad pakuotėms naudojamos medžiagos ekonomikoje išliktų kuo ilgiau – būtų pakartotinai naudojamos ar perdirbamos, o naujų pakuočių gamybai reikėtų vis mažiau pirminių žaliavų.
„Tai naudinga ir verslui, nes efektyvesnis išteklių ir veiklos procesų valdymas ilguoju laikotarpiu prisideda prie mažesnio spaudimo bendriesiems veiklos kaštams. Jie vėliau natūraliai atsispindi konkurencingose kainose, kurias, rinkdamiesi prekes, jau mato ir pirkėjai“, – pastebi G. Zabelskytė.
Jau minėtas PPWR reglamentas pakuočių sektoriaus pokyčius artimiausiais metais dar labiau paspartins. Jis nustato vienodas taisykles visoje Europos Sąjungoje ir didesnį dėmesį skiria pakuočių perdirbamumui, perdirbtų žaliavų naudojimui, perteklinės pakuotės mažinimui bei aiškesniam vartotojų informavimui.
„Dalis šių reikalavimų jau dabar atsispindi ir mūsų pakuočių sprendimuose, todėl naująjį reglamentą vertiname ne kaip staigų pokytį, o kaip kryptį, kuria judame jau ne vienerius metus“ – apibendrina G. Zabelskytė.
