Diskusija, ar Europa ekonomiškai atsilieka nuo Jungtinių Valstijų, pastaruoju metu įsiplieskė ne tik akademiniuose tekstuose, bet ir socialiniuose tinkluose.
Vieni analitikai teigia, kad Senasis žemynas merdi ir praranda konkurencingumą, kiti tikina, jog tokie vertinimai perdėti ir paremti klaidinančiais skaičiavimais.
Išsamiau pažvelgus į duomenis ir jų skaičiavimo metodus, ryškėja kitokia išvada: europiečių perkamoji galia ir gyvenimo lygis per pastaruosius dešimtmečius iš esmės žengė koja kojon su amerikiečiais, nors produktyvumas JAV augo sparčiau.
Kaip apskritai lyginamos ekonomikos?
Vertinant, kuri ekonomika didesnė ar turtingesnė, dažniausiai žiūrima į bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui. Intuityviausia būtų tiesiog perskaičiuoti vienos zonos BVP į kitos valiutą pagal einamąja diena galiojantį kursą.
Tačiau toks metodas yra klaidinantis. Valiutų kursus veikia finansų rinkų nuotaikos, palūkanų normos ir tai, kad JAV doleris yra pagrindinė pasaulio rezervinė valiuta.
Dėl to krizėmis dolerio paklausa šokteli, o jo kursas dirbtinai sustiprėja, nors reali amerikiečių perkamoji galia tuo metu nebūtinai didėja.
Dėl šios priežasties ekonomistai ilgalaikiams palyginimams dažniausiai taiko perkamąją galią atspindintį metodą – vadinamąją perkamosios galios paritetą.
Jo esmė paprasta: skaičiuojama, kiek kainuotų tas pats prekių ir paslaugų „krepšelis“ skirtingose šalyse, o iš to išvedamas alternatyvus „tikresnis“ valiutų santykis.
Du serijų tipai ir produktyvumo spąstai
Čia prasideda metodiniai ginčai. Ilgesniam laikotarpiui įmanomi du keliai: kasmet iš naujo skaičiuoti prekių krepšelio kainą arba kartą pasirinktų metų krepšelį „užfiksuoti“ ir į praeitį bei ateitį perskaičiuoti pagal oficialią infliaciją ir nominalų BVP.
Pirmasis būdas sudaro vadinamąsias einamųjų kainų laiko eiles. Jose gerai matoma dabartinė žmonių perkamoji galia, bet prasčiau fiksuojamas produktyvumo šuolis, kai dėl technologijų kainos krenta.
Klasikinis pavyzdys – išmanieji telefonai: jeigu per kelerius metus jų pagaminama dvigubai daugiau, bet kaina per pusę sumažėja, bendra pardavimų suma pinigais lieka panaši, nors reali produkcija šoktelėjo.
Antrasis būdas leidžia geriau matyti produktyvumo augimą, tačiau remiasi nacionalinių statistikos tarnybų skaičiuojama infliacija, o čia atsiveria didžiuliai metodikos skirtumai.
JAV statistikai agresyviau taiko vadinamąsias kokybės korekcijas – jeigu televizorius ar telefonas tampa gerokai geresnis, dalis kainos pokyčio laikoma ne infliacija, o kokybės pagerėjimu.
Dėl to oficiali JAV infliacija atrodo mažesnė, o „reali“ BVP plėtra – didesnė nei daugelyje kitų šalių. Pavyzdžiui, vienas tarptautinis tyrimas rodo, kad Amerikos statistikai 2005–2015 metais televizorių kainas matė smukus beveik devynis kartus, o Japonijos statistika tuo pačiu laikotarpiu fiksavo jų pabrangimą.
Kai skaičiai veda į absurdiškas išvadas
Tokių metodinių skirtumų pasekmes gerai iliustruoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sudarytos laiko eilės.
Naudojant JAV metodiką kaip atskaitos tašką, gaunama, kad 1990 metais Vakarų Europa pagal BVP vienam gyventojui beveik trečdaliu lenkė Jungtines Valstijas, o Italija neva buvo apie penktadaliu produktyvesnė.
Ekonomistams akivaizdu, kad taip niekada nebuvo. Tai rodo ne italų „auksinį amžių“, o sudėtingą bandymą atgaline data „suklijuoti“ per didelį JAV augimą, gautą dėl specifinių skaičiavimo taisyklių. Kitaip tariant, neteisingas klausimas duoda neteisingą atsakymą.
Štai kodėl dalis europiečių ekonomistų įspėja: žvelgiant vien į tokias serijas lengva susidaryti įspūdį, jog Europa visą laiką ritasi žemyn, nors iš tikrųjų daug kas priklauso nuo skaičiavimo technikos, o ne nuo realaus pragyvenimo lygio.
Perkamoji galia: europiečiai neatsilieka
Jeigu vietoj ginčų dėl produktyvumo susitelkiame į gyventojų gyvenimo lygį ir perkamąją galią, vaizdas ženkliai pasikeičia.
Tarptautinė „Penn World Table“ duomenų bazė, plačiai naudojama akademiniuose tyrimuose, rodo, kad nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos europiečių perkamoji galia JAV atžvilgiu beveik nekito.
Vidutinis europietis už savo pajamas gali įpirkti panašų prekių ir paslaugų kiekį kaip vidutinis amerikietis, ypač jeigu palyginime atsižvelgiame į dirbtų valandų skaičių.
Amerikiečiai vidutiniškai dirba ilgiau, tad dalis „atsilikimo“ paprasčiausiai reiškia kitokį darbo ir laisvalaikio balansą.
Kita mįslė – kodėl spartesnis JAV produktyvumo augimas neatsispindi ryškiai išaugusiu gyvenimo lygiu plačiajai visuomenei. Atsakymas susijęs su tuo, kur gimsta tas produktyvumas ir kaip paskirstomas jo vaisius.
Tech sektoriaus pelnai ir socialinė nelygybė
Didelė dalis JAV ekonomikos produktyvumo šuolio kilo iš technologijų sektoriaus, koncentravusio milžiniškus pelnus „Silicio slėnyje“.
Šie pelnai dažnai susitelkia nedidelėje akcininkų ir aukštos kvalifikacijos specialistų grupėje, o mokesčių ir perskirstymo sistema juos ribotai išskaido po visą ekonomiką.
Tuo pat metu technologiniai produktai – nuo išmaniųjų telefonų iki programinės įrangos – pinga ir platėja visame pasaulyje.
Europos vartotojai tokia pačia ar net mažesne kaina, nei amerikiečiai, įsigyja tas pačias „Apple“ ar kitų gamintojų prekes, todėl bent vartojimo lygmeniu jie gauna panašią naudą iš JAV inovacijų.
Dėl to susidaro paradoksali situacija: JAV produktyvumas, matuojamas BVP statistikoje, auga greičiau, tačiau paprasto amerikiečio gyvenimo lygis ne tiek daug lenkia europiečio, kaip kartais piešiama viešose diskusijose.
Ką tai reiškia Europos politikai?
Tai nereiškia, kad Europa neturi problemų. Senėjanti visuomenė, vangios investicijos, biurokratija, nevienalytis kapitalo rinkų išvystymas ir energetikos iššūkiai yra realūs trukdžiai ilgam laikotarpiui.
Tačiau jei tikslas – pagerinti gyvenimo lygį, automatinis receptas „būkime kaip Amerika“ gali būti klaidinantis.
JAV modelis atneša didesnį nelygybės lygį, brangesnę sveikatos apsaugą ir menkesnį socialinį saugumą, nors BVP skaičiai atrodo įspūdingesni.
Europai svarbu blaiviai vertinti savo padėtį: išnaudoti produktyvumo didinimo galimybes, kartu saugant socialinio modelio stiprybes. O tam pirmiausia reikia teisingai suprasti, ką iš tiesų rodo, o ko nerodo tarptautiniai BVP palyginimai.
