Skrydžių perpildymas daugeliui keleivių asocijuojasi su sugadintomis atostogomis ar priverstiniu nakvojimu oro uosto viešbutyje. Tačiau oro linijoms tai – kasdienė ir ekonomiškai pagrįsta praktika, kuri remiasi tikimybių skaičiavimais ir leidžia iš vieno lėktuvo uždirbti tūkstančiais eurų daugiau.
Panašiai elgiasi ir gydymo įstaigos ar viešbučiai, kurie rezervuoja daugiau laikų ir kambarių nei faktiškai gali priimti. Visi jie remiasi tuo pačiu principu – dalis klientų vis tiek nepasirodys.
Kaip veikia perpildymo matematika?
Oro linijos turi metų metus kauptus duomenis apie tai, kokia keleivių dalis realiai atvyksta į konkrečius skrydžius. Pavyzdžiui, jei istoriškai matyti, kad vidutiniškai 90 proc. keleivių pasirodo laiku, tai tampa pagrindu skaičiavimams.
Įsivaizduokime 180 vietų lėktuvą. Jei parduodami 180 bilietų, tikėtiniausia, kad skrydžiu iš tiesų pasinaudos 162 žmonės. Kita dalis pavėluos, persigalvos, praras jungiamąjį skrydį ar pakeis planus.
Norėdamos sumažinti tuščių vietų skaičių, oro linijos parduoda papildomus bilietus. Skaičiuojama pagal vadinamąjį binominį pasiskirstymą – tikimybių funkciją, kuri parodo, kokia tikimybė, kad skrydžiu pasinaudos konkretus keleivių skaičius, kai žinoma vieno keleivio pasirodymo tikimybė.
Pelno ir rizikos pusiausvyra
Norint rasti optimalų perpildymo lygį, vertinamos dvi sumos: pajamos iš parduotų bilietų ir išlaidos už keleivių „išstumdymą“ iš skrydžio. Tarkime, vienas bilietas kainuoja apie 230 eurų, o kompensacija ir papildomos išlaidos vienam neįleistam keleiviui siekia apie 740 eurų.
Jei skrydžiui parduodami tik 180 bilietų, bendrovė uždirba apie 41 400 eurų, tačiau dalis vietų gali likti tuščios. Jei parduodama, pavyzdžiui, 198 bilietai, pajamos didėja, bet atsiranda rizika, kad visiems atvykus teks keliolikai keleivių mokėti kompensacijas, suteikti viešbučius ir alternatyvius skrydžius.
Skaičiuojama tikėtina, o ne geriausia ar blogiausia baigtis. Kiekvienam galimam atvykusių keleivių skaičiui nustatoma tikimybė ir apskaičiuojamas pelnas arba nuostolis. Sudėjus visus scenarijus gaunamas tikėtinas pelnas, kuris dažnai būna didžiausias ne tada, kai perpildymo iš viso nėra, o tada, kai parduodama keliais ar keliolika bilietų daugiau.
Etiniai klausimai ir reguliavimas
Perpildymo praktika turi ir aiškų etinį matmenį. Keleiviai pagrįstai klausia, ar sąžininga parduoti tą pačią vietą dviem žmonėms, net jei tikimybių teorija rodo, kad jie visi kartu lėktuve greičiausiai nesusirinks.
Reguliuotojai siekia balansą: daugelyje šalių numatytos minimalios kompensacijos už priverstinį atsisakymą skraidinti, o oro linijos skatinamos pirmiausia ieškoti savanorių, kurie sutiktų skristi vėliau už papildomą atlygį.
Klausimas, kur baigiasi racionalus išteklių panaudojimas ir prasideda neetiškas elgesys, lieka atviras. Vieniems perpildymas – neišvengiama rinkos logikos pasekmė, kiti jį vertina kaip pasitikėjimą griaunantį triuką. Kol lėktuvai skraido beveik pilni, o pelno maržos išlieka menkos, tikėtina, kad ši praktika niekur nedings.
