Akcijų rinkos vėl pasiekia rekordines aukštumas, tačiau daugeliui žmonių tai skamba kaip iš kitos realybės. Būsto nuoma ir maistas brangsta, atlyginimai nespėja paskui kainas, o nuosavo būsto įsigijimas atrodo vis sunkiau pasiekiamas.
Ši akivaizdi priešprieša kelia klausimą: kaip įmanoma, kad akcijos brangsta, kai daugelio kasdienis gyvenimas akivaizdžiai sunkėja?
Akcijų rinka ir ekonomika – ne tas pats
Viena giliausių klaidų – manyti, kad akcijų indeksai ir ekonomika yra tas pats. Ekonomika – tai darbo vietos, atlyginimai ir pagrindinių prekių bei paslaugų kainos, kitaip tariant, kaip sekasi realiems žmonėms.
Akcijų rinka – tai viešai kotiruojamų bendrovių akcijų vertė, kuri daugiausia priklauso nuo investuotojų lūkesčių dėl ateities pelnų. Įmonė gali kelti kainas ir atleisti darbuotojus, taip didindama pelną ir akcijų kainą, bet tuo pačiu blogindama gyvenimą daliai visuomenės.
Didžioji dalis akcijų priklauso gana siauram turtingiausių namų ūkių sluoksniui. Kai indeksai per kelias savaites išauga trilijonais eurų, ši vertė atitenka jau turintiems turtą, o dauguma gyventojų tai stebi iš šalies.
Kaip lūkesčiai ir pigūs pinigai kelia kainas?
Akcijos atspindi ne dabartį, o prognozes. Dažnai užtenka, kad naujienos būtų šiek tiek geresnės už anksčiau lauktas, ir kaina šauna aukštyn, net jei pati situacija išlieka prasta.
Pastaruosius dešimtmečius didžiulį vaidmenį atliko itin žemos palūkanų normos ir centrinių bankų skatinimo priemonės. Pinigai, neduodantys grąžos banko sąskaitoje, buvo masiškai nukreipti į akcijas, nekilnojamąjį turtą ir kitus aktyvus, taip juos brangindami.
Šiandien palūkanos jau aukštesnės, tačiau anksčiau į sistemą įlieti pinigai tebėra rinkoje. Prie jų prisideda ir baimė dėl infliacijos, verčianti dalį gyventojų traukti santaupas iš banko ir pirkti aktyvus, kad apsaugotų jų vertę.
Pasyvus investavimas ir supirkimai
Keičiasi ir pats investavimo būdas. Vis daugiau žmonių pinigus nukreipia į indeksinius fondus per pensijų sąskaitas ir automatines investavimo programėles. Tokie fondai perka didžiausias įmones pagal jų dydį, taip dar labiau jas išpučiant.
Kita tendencija – milžiniški bendrovių savo akcijų supirkimai. Įmonės dalį pelno skiria ne investicijoms į gamybą ar darbuotojus, o savo akcijoms atpirkti, taip didindamos pelną tenkantį vienai akcijai ir skatindamos kainos kilimą.
Rekordai – tik turto savininkams
Šių procesų pasekmė – augantys skirtumai tarp turto savininkų ir tų, kurie turi tik darbą. Būsto ir akcijų kainoms kopiant aukštyn, jų turėtojai turtėja net nieko nekeisdami savo kasdienybėje.
Tuo tarpu tie, kurie dar tik bando sutaupyti pradiniam įnašui ar pirmai investicijai, mato, kaip tikslas tolsta. Tai kuria jausmą, kad „kopėčios pakeltos“, nors sistema ir toliau apdovanoja tuos, kurie jau spėjo tapti aktyvų savininkais.
Išeitis nėra paprasta, bet kryptis aiški: ilgainiui svarbu bent dalį pajamų nukreipti į turtą, o ne vien tik į vartojimą. Net nedideli, nuoseklūs žingsniai leidžia po truputį pereiti iš tų, kurie dirba tik už atlyginimą, į tą pusę, kurią akcijų rinkos rekordai bent iš dalies pasiekia ir asmeniškai.
