Pasaulyje daugėja itin turtingų žmonių, kurių dalis veikia tyliai ir stengiasi nesirodyti viešumoje, o kiti atvirai naudoja savo turtą įtakai rinkose ir politikoje. Ekonomistai įspėja, kad tokia koncentracija kelia vis didesnę grėsmę demokratijai ir visuomenės pasitikėjimui.
Per pastaruosius dešimtmečius milijardierių ir jų valdomo turto skaičius išaugo kelis kartus, o tai neišvengiamai paveikė politinių sprendimų priėmimą visame pasaulyje.
Turto koncentracija ir naujos galios priemonės
Jungtinėse Valstijose turtingiausi 10 proc. gyventojų valdo apie 79 proc. viso namų ūkių turto. Vokietijoje šis rodiklis siekia daugiau kaip 55 proc., Japonijoje – apie 43 proc. Tuo pat metu pasaulinių milijardierių skaičius nuo 2010 metų iki šiol išaugo maždaug tris kartus.
Ekonomistas Paulas Seagulas pabrėžia, kad šiandienos milijardieriai turi visiškai naujų galios svertų. Jie valdo masinę žiniasklaidą, socialinius tinklus, investuoja į dirbtinį intelektą ir kitą aukštąsias technologijas, taip įgaudami didesnę įtaką visuomenei nei bet kada anksčiau.
„Šios technologijos suteikia itin turtingiems žmonėms papildomo sverto formuoti ekonomiką ir visuomenę taip, kaip naudinga jiems, o ne daugumai“, – sakė P. Seagulas.
Milijardieriai ir politika
Milijardieriai vis aktyviau dalyvauja politikoje – ne tik patys kandidatuodami, bet ir finansuodami kampanijas bei idėjų kalvės. 2023 metais Kembridžo universiteto tyrimas parodė, kad apie 11 proc. pasaulio milijardierių yra ėję ar siekę politinių pareigų.
Net ir vienas itin turtingas rėmėjas gali turėti milžinišką poveikį rinkimų rezultatams. Be to, turto savininkai vis dažniau perka didelius žiniasklaidos kanalus, tokius kaip laikraščiai ar interneto platformos, ir taip formuoja viešąją nuomonę.
„Turėdami tokį kapitalą jie gali pasiekti politikus, nupirkti lobby paslaugas ir užsitikrinti, kad jiems nepalankios reformos būtų blokuojamos“, – sakė P. Seagulas.
Mokesčiai, pasipriešinimas ir alternatyvos
Vokietijos verslininkas Sebastianas Kleinas, praturtėjęs pardavęs startuolį, nusprendė viešai suabejoti esama sistema. Jis didžiąją dalį – apie 90 proc. – savo asmeninio turto paaukojo ir tapo progresyvesnių mokesčių šalininku.
„Didelė turto koncentracija yra viena didžiausių grėsmių demokratijai. Nenorėjau būti šios problemos dalis“, – sakė S. Kleinas.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad labiausiai nepasitenkinimą kelia tai, kaip turtas generuojamas. Milžiniškos pelno maržos dažnai reiškia spaudžiamas darbuotojų algas ir aukštesnes kainas vartotojams, o tai gilina socialinę įtampą.
Tuo pat metu dalis milijardierių ir jų atstovų įspėja, kad griežtesni mokesčiai paskatintų kapitalo „bėgimą“ į palankesnius mokesčių rojus. Tačiau praktika rodo, kad masinio išvykimo dažniausiai neįvyksta, o turto mokesčių didinimas, ypač dideliam turtui, labiau veikia paskatas nei faktinę migraciją.
Kas laukia demokratijų?
Pasak ekonomistų, sprendimas slypi ne kapitalizmo atsisakyme, o protingesniame reguliavime. Turto mokesčių, paveldo ir pelno apmokestinimo korekcijos gali sumažinti nelygybę, kartu išlaikant motyvaciją kurti inovacijas ir imtis rizikingų projektų.
Vis daugiau pilietinių judėjimų Europoje ir kitur pradeda kelti klausimą, kokį vaidmenį itin turtingi žmonės turėtų turėti demokratinėse visuomenėse. Nors stebuklingo sprendimo nėra, ekspertai sutaria: jei turtas ir toliau telksis saujelės rankose, didės ir politinės sistemos trapumas.
Galutinis sprendimas priklausys nuo vyriausybių ir rinkėjų – kieno interesus jos gins: siaurą turtingųjų sluoksnį ar daugumą, kuri kuria tą turtą savo darbu ir vartojimu.
