Europos Centrinis Bankas rengia vieną didžiausių pastarųjų metų pokyčių mokėjimų rinkoje – skaitmeninį eurą. Tai būtų nauja viešų skaitmeninių pinigų forma, egzistuosianti greta grynųjų ir dabartinių elektroninių atsiskaitymų, bet ne juos pakeisianti.
Skaitmeninis euras dažnai lyginamas su kriptovaliutomis, tačiau tai klaidinantis palyginimas. Jį leistų Europos Centrinis Bankas, o vertę garantuotų ta pati institucija, kuri šiandien leidžia fizinius eurų banknotus.
Kaip veiktų skaitmeninis euras?
Šiandien atsiskaitydami kortele dažniausiai naudojamės „Visa“ ar „Mastercard“ tinklais. Nors pinigai pirkėjui ir pardavėjui atrodo judantys akimirksniu, realūs tarpbankiniai pervedimai dažnai atliekami tik po dienos ar dviejų, o kiekviename etape taikomi mokesčiai.
Skaitmeninis euras veiktų kitaip. Gyventojas atsisiųstų oficialią programėlę ir po tapatybės patikros gautų nemokamą skaitmeninę piniginę. Iš jos būtų galima tiesiogiai pervesti lėšas kitam asmeniui ar už prekes parduotuvei – be kortelių tinklų ir privačių tarpininkų.
Skirtingai nei kriptovaliutos ar „PayPal“, tai būtų vieši pinigai, leidžiami centrinio banko. Siekiant apsaugoti finansinį stabilumą, numatoma nustatyti ribą, kiek skaitmeninio euro vienas žmogus galėtų laikyti, o didesni mokėjimai būtų atliekami susiejus piniginę su banko sąskaita.
Kodėl Europai jo reikia?
Didžioji dalis negrynųjų atsiskaitymų Europos Sąjungoje keliauja per JAV bendroves „Visa“ ir „Mastercard“. Europos Centrinio Banko duomenimis, jų taikomi mokesčiai 2018–2022 metais išaugo beveik 34 proc., nors pastebimo pagerėjimo prekybininkams ar vartotojams nebuvo.
Be didelių sąnaudų, tai kelia ir strateginės priklausomybės riziką. Kaip yra pabrėžęs ECB valdybos narys Philipas Lane, pernelyg didelis pasikliovimas užsienio mokėjimo paslaugų teikėjais riboja Europos gebėjimą savarankiškai valdyti kritinę finansinę infrastruktūrą.
Skaitmeninis euras padėtų kurti vieningesnę, visoje euro zonoje veikiančią mokėjimų sistemą, sumažintų duomenų perdavimą už ES ribų ir leistų Europos finansinių technologijų bendrovėms kurti naujas paslaugas be privalomo priklausymo nuo JAV kortelių tinklų.
Privatumo ir bankų nerimas
Didžiausi ginčai kyla dėl privatumo ir bankų stabilumo. Kritikai baiminasi, kad teorinė galimybė sekti skaitmeninius pinigus ilgainiui galėtų būti panaudota gyventojų išlaidų kontrolei, panašiai kaip kritikuojamas Kinijos skaitmeninis juanis.
ECB žada, kad baziniai atsiskaitymai būtų maksimaliai anonimiški, o duomenys tvarkomi tik Europos Sąjungoje ir pagal griežtas privatumo taisykles. Vis dėlto pasitikėjimo klausimas išliks svarbiausias veiksnys, lemsiantis, kiek plačiai žmonės pasirinks šį įrankį.
Komerciniai bankai nerimauja, kad krizės metu gyventojai galėtų masiškai perkelti lėšas į skaitmeninio euro pinigines ir taip paskatinti skaitmeninius „bėgimus iš bankų“. Todėl numatomi laikymo limitai ir mechanizmai, kurie skatintų dalį lėšų laikyti tradicinėse sąskaitose.
Kada galėtų atsirasti skaitmeninis euras?
ECB projektą tiria nuo 2021 metų, o 2023 metais pradėjo pasirengimo etapą, kuriame testuojamos technologijos, teisinis pagrindas ir tokios funkcijos kaip atsiskaitymai be interneto ryšio. Esminis politinis sprendimas dėl įgyvendinimo turėtų būti priimtas artimiausiais metais.
Jei projektui bus suteiktas žaliasis šviesoforas, skaitmeninis euras realiai galėtų pasirodyti 2027–2028 metais. Jis būtų savanoriškas – greta grynųjų, kortelių ir esamų programėlių, o gyventojai galėtų patys nuspręsti, ar naudotis naująja skaitmenine pinigine.
