Kūdikių bumo karta dažnai pristatoma kaip darbščių, viską savo jėgomis pasiekusių žmonių karta. Tačiau skaičiai rodo ir kitą pusę: šiandien jie sudaro apie penktadalį gyventojų, bet valdo maždaug pusę viso privataus turto išsivysčiusiose valstybėse.
Tuo metu jaunesnės kartos dirba daugiau, turi aukštesnį išsilavinimą, bet savo pirmąjį būstą įsigyja tik apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus – jei apskritai tai pavyksta.
Kaip pasikeitė atlygis už darbą?
Pokariu augusiems bumo kartos atstovams ekonomika buvo nepaprastai palanki. Aukštasis mokslas kainavo palyginti nedaug ir dažnai būdavo apmokamas iš vasaros darbo. Darbo vietos siūlė realias pensijas, stiprios profesinės sąjungos padėdavo derėtis dėl atlyginimų, o vienas atlyginimas dažnai išlaikydavo visą šeimą.
Esminis lūžis įvyko apie 1980 metus. Ekonomikos sistema ėmė labiau apdovanoti ne darbą, o turto nuosavybę. Kapitalo prieaugio pajamos daugelyje šalių buvo apmokestinamos švelniau nei atlyginimai, gamyba masiškai iškeliavo į pigesnes šalis, o finansų sektoriaus reguliavimas silpnėjo. Vis didesnė dalis pelno ėmė keliauti akcininkams, o ne darbuotojams.
Per kelis dešimtmečius realus vidutinis darbo užmokestis beveik nejudėjo, atmetus kainų augimą, o akcijų ir būsto vertė kilo kartais. Pavyzdžiui, pagrindinių JAV įmonių akcijų indeksas nuo 1980 metų paaugo daugiau nei šimtą kartų, tačiau dauguma jaunų žmonių šių aktyvų neturėjo.
Būstas – svarbiausias lūžio taškas
Bumo kartos jaunystėje būstas dažnai kainavo 2–3 metinius atlyginimus. Šiandien daugelyje Vakarų sostinių tipinio buto kaina siekia 6–10 metinių vidutinių pajamų. Tai reiškia, kad uždirbant vien iš atlyginimo taupyti pradiniam įnašui tampa itin sunku.
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių gyvena erdviuose namuose be paskolų ir neturi finansinio motyvo mažintis. Tai užkemša būsto „kopėčias“ – šeimyniniai namai lieka užimti, o jaunoms šeimoms tenka likti nuomos rinkoje, kur kainos irgi nuolat kyla.
Komponavimas ir nelygybės užraktas
Turto savininkus labiausiai iškelia sudėtinių palūkanų efektas. Turimas būstas leidžia pigiai skolintis kitam būstui, nuomos pajamos atveria kelią investicijoms į akcijas, dividendai virsta naujomis investicijomis. Turtas kuria turtą, net kai žmogus miega.
Atlyginimas šio triuko neatlieka – dauguma pajamų iškart išleidžiama būtiniausioms išlaidoms, o tai, kas lieka, dažnai nugula tik indėlyje. Taip susiformuoja užraktas: bumo karta, pradėjusi anksti ir palankiomis sąlygomis, per kelis dešimtmečius nutolo taip, kad jaunesnėms kartoms ją pasivyti vien darbu tampa beveik neįmanoma.
Ką tai reiškia jaunajai kartai?
Daugelis jaunų žmonių jau supranta, kad vien gerai dirbti neužtenka. Būtina išmokti, kaip veikia mokesčiai, investicijos, pensijų sistemos, ir kuo anksčiau pradėti nuo mažų, bet reguliarių investicijų. Vis svarbesnės tampa ir skaitmeninės kompetencijos, tokios kaip dirbtinio intelekto taikymas, programavimas ar rinkodara, kurios leidžia kurti didesnę vertę ir anksčiau pereiti nuo vien tik darbo prie nuosavybės kūrimo.
Sistema iš tiesų yra palankesnė vyresniems turto savininkams, tačiau ji nėra visiškai užrakinta. Supratimas, kur ir kaip ji nelygi, jaunajai kartai tampa pirmu žingsniu, leidžiančiu planuoti savo finansinę ateitį realiomis, o ne idealizuotomis sąlygomis.
