Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą tapo lūžio tašku Europos saugumo politikoje. Kontinentas, ilgus metus gyvenęs vadinamosios taikos dividendų logika ir mažinęs karinius biudžetus, dabar skubiai ginkluojasi. Kartu kyla klausimas, ar ši gynybos banga gali tapti nauju ekonomikos ir inovacijų varikliu.
Per kelerius metus Europos Sąjungos valstybės išlaidas gynybai padidino iki beveik 400 milijardų eurų per metus. Tokios sumos seniai nematytos, o kai kurios šalys jau planuoja priartėti ne tik prie 2 proc., bet ir prie 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto ribos.
Pramonė ieško naujos nišos
Gynybos bumą pirmieji pajuto tiekėjai. Vokietijos Harco regione veikianti „Ilsenburger Grobblech“ gamina stambias plieno plokštes vėjo energetikai ir statyboms, tačiau šie sektoriai susiduria su nuosmukiu ir aukštomis energijos kainomis. Siekdama išlikti, įmonė 2017 metais pradėjo investuoti į šarvinį plieną, naudojamą tankams ir kitiems kariniams gaminiams.
Šarvinio plieno gamyba reikalauja brangių įrenginių ir griežtų Bundesvero kokybės patikrų. Vis dėlto įmonė mato galimybę subalansuoti kritusią paklausą civiliniuose sektoriuose ir esant reikalui greitai plėsti gynybinę gamybą.
Gynybos sektoriaus apyvarta Europoje nuo 2021 iki 2024 metų išaugo apie 48 proc. ir viršijo 180 milijardų eurų. Kartu per dešimtmetį sukurta daugiau kaip 300 000 naujų darbo vietų, o visame sektoriuje dirba per 1,1 milijono žmonių.
Eurofighter ir bendradarbiavimo iššūkis
Gynybos suklestėjimą ypač jaučia didieji koncernai. „Airbus Defence and Space“, „Rheinmetall“, „BAE Systems“ ir kitos įmonės fiksuoja išsipildžiusius užsakymų portfelius. Vokietija, Ispanija ir Italija aktyviai perka daugiafunkcius naikintuvus „Eurofighter Typhoon“, kurie tapo viena pagrindinių NATO oro policijos misijų platformų Rytų fronte.
„Eurofighter“ laikomas sėkmingu bendru projektu, tačiau jis išlieka išimtimi. Europos gynybos pramonė tebėra suskaidyta: žemyne egzistuoja kelis kartus daugiau skirtingų tankų, lėktuvų ir laivų tipų nei Jungtinėse Valstijose, nors bendrai išleidžiama mažiau. Dėl to išskaidomas finansavimas, mažėja masto ekonomija ir konkurencingumas.
„Airbus Defence and Space“ vadovas Mikeʼas Schoellhornas pripažįsta, kad fragmentacija išlieka „milžiniška problema“ ir perspėja dėl tendencijos kiekvienai valstybei siekti, jog kuo didesnė išlaidų dalis sugrįžtų į nacionalinę pramonę.
Tradicinė ginkluotė ar inovacijos?
Vokietijoje ir kitur vis garsiau kritikuojama tai, kad didžioji naujų lėšų dalis skiriama tradiciniams pirkiniams – tankams, šarvuočiams ir naikintuvams. Kielo pasaulio ekonomikos instituto ekonomistas Moritzas Schularickas skaičiuoja, kad nuo 2022 metų 95–98 proc. papildomų gynybos išlaidų tenka būtent tokiai įrangai.
Schoellhorno teigimu, toks pasiskirstymas iš dalies neišvengiamas, nes Bundesvere susidarė „milžiniškos spragos“, kurias pirmiausia reikia užlopyti. Tačiau jis sutinka, kad ilguoju laikotarpiu didesnė dalis lėšų turi keliauti į naujas technologijas – bepiločius aparatus, dirbtinio intelekto sistemas, ryšio ir jutiklių tinklus.
Istoriškai būtent kariniai užsakymai pagimdė technologijas, vėliau tapusias kasdienybe – nuo palydovinės navigacijos iki interneto. Schoellhornas primena, kad tokios šalys kaip JAV ar Izraelis sugebėjo paversti gynybos biudžetus inovacijų ir startuolių ekosistemos pamatu.
Kol kas Europai iki tokio modelio dar toli. Jei didžioji dalis pinigų ir toliau bus skiriama greitai fronto linijose susidėvinčiai technikai, ekonominis efektas gali likti ribotas. Tačiau jei karinis poreikis taps postūmiu koordinuoti bendrus projektus ir daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, gynybos bumas gali padėti ne tik apsaugoti sienas, bet ir suteikti naują impulsą stagnuojančiai Europos pramonei.
