Lietuvoje mažėjant gimstamumui ir senstant visuomenei, ateityje vienam dirbančiajam gali tekti išlaikyti gerokai didesnę pensijų sistemos dalį nei šiandien. Lietuvos banko skaičiavimu, vienam pensininkui tenkančių dirbančiųjų skaičius iki 2050 metų gali sumažėti nuo 2,2 iki 1,4. Tai dar labiau didina asmeninio kaupimo pensijai svarbą.
Tuo metu dalis gyventojų, anksčiau nusprendusių pasitraukti iš II pensijų pakopos, vėl renkasi kaupimą. Pirmąjį 2026 metų pusmetį sudaryta beveik 30 tūkst. naujų kaupimo sutarčių. Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Vaidotas Rūkas tai vadina pozityviu signalu.
Į II pakopą grįžta tūkstančiai gyventojų
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės iš naujo įvertina kaupimą, anot V. Rūko, yra jau pasiekti rezultatai. Gyventojai gali matyti ne tik savo sumokėtas įmokas, bet ir investuojant uždirbtą grąžą. Vidutiniškai fondų sugeneruota grąža daugiau nei dvigubai viršijo pačių gyventojų įmokas.
Kitas klausimas iškyla jau atsiėmus sukauptus pinigus. Laikomos banko sąskaitoje lėšos savaime neauga, o jų perkamąją galią ilgainiui mažina infliacija. Norint pinigus auginti, juos tenka investuoti savarankiškai arba rinktis tam skirtas priemones.
V. Rūko vertinimu, būtent čia išryškėja viena iš II pakopos funkcijų. Joje įmokos investuojamos reguliariai, o investicinius sprendimus priima fondų valdytojai. Gyventojui pačiam nereikia nuolat spręsti, kur ir kaip investuoti pensijai skirtas lėšas.
Skaičiavimas parodo didžiulį laiko skirtumą
LIPFA duomenimis, nuo 2019 metų gyvenimo ciklo fondų vidutinė grąža pasiekė 109 proc. Kai kurių akcijų fondų grąža per šį laikotarpį viršijo 130 proc. Vis dėlto ankstesni rezultatai negarantuoja tokios pačios grąžos ateityje.
Ilgalaikio kaupimo rezultatui itin svarbus ir laikas. Reguliariai investuojant, grąža gali būti uždirbama ne tik nuo sumokėtų įmokų, bet ir nuo anksčiau uždirbtos investicinės grąžos. Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo stipresnis gali būti šis sudėtinių palūkanų efektas.
LIPFA pateikia iliustracinį pavyzdį, kuriame žmogus kartu su valstybės paskata kas mėnesį investuoja apie 110 eurų. Darant prielaidą, kad vidutinė metinė grąža siektų 9 proc., nuo 18 iki 65 metų teoriškai būtų galima sukaupti apie 860 tūkst. eurų. Pradėjus nuo 35 metų, suma siektų apie 187 tūkst. eurų.
Tai nėra garantuojamos būsimos sumos ar fondų rezultatų prognozė. Per kelis dešimtmečius gali keistis investicijų grąža, atlyginimai ir valstybės paskatos dydis. Pavyzdys pirmiausia parodo, kokią didelę įtaką galutiniam rezultatui gali turėti kaupimo trukmė.
II pakopoje – valstybės paskata ir paveldimos lėšos
II pensijų pakopoje investavimo ir administravimo mokesčiai nėra nustatomi visiškai laisvai. Gyventojams taikomo turto valdymo mokesčio dydis ribojamas įstatymu. Prie žmogaus kaupimo taip pat prisideda valstybė.
Svarbus skirtumas nuo „Sodros“ senatvės pensijos yra ir sukauptų lėšų paveldimumas. II pakopoje sukauptas turtas gali būti paveldimas. Tai yra asmeniškai žmogaus vardu pensijų fonde sukauptos lėšos.
Investavimo strategija taip pat keičiama žmogui senstant. Gyvenimo ciklo fonduose jaunesnių dalyvių lėšos gali būti investuojamos rizikingiau, nes iki pensijos lieka daugiau laiko. Artėjant pensiniam amžiui rizika palaipsniui mažinama.
Per dešimtmetį gimusių vaikų sumažėjo 42 proc.
Diskusijos apie būsimų pensijų dydį vyksta ir dėl sparčiai besikeičiančios Lietuvos demografinės padėties. 2015 metais šalyje gimė 30,1 tūkst. vaikų. 2025 metais jų buvo tik 17,6 tūkst., arba 42 proc. mažiau.
Pasak V. Rūko, 2026 metais gimusiųjų skaičius ir vėl buvo mažesnis nei metais anksčiau. Tuo pat metu pensinio amžiaus kasmet sulaukia daugiau nei 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai reiškia, kad būsimų darbuotojų ir pensininkų santykis gali toliau blogėti.
Lietuvos banko skaičiavimu, šiuo metu vienam pensininkui tenka apie 2,2 dirbančiojo. Iki 2050 metų šis rodiklis gali sumažėti iki 1,4. Tokia tendencija reikštų vis didesnį spaudimą viešajai pensijų sistemai.
Vien „Sodros“ pensijos gali nepakakti
V. Rūko vertinimu, trumpalaikiai sprendimai demografinės problemos neišsprendžia. Galima didinti „Sodros“ pensijas, naudoti rezervą ar ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Tačiau išlieka klausimas, iš kokių pajamų pensijos bus finansuojamos po kelių dešimtmečių.
LIPFA vadovas pasisako už daugiapakopę pensijų sistemą, kurioje dalį pajamų senatvėje užtikrina valstybės perskirstomos dirbančiųjų įmokos, o kitą dalį sukaupia pats žmogus. Jo vertinimu, jau veikiančią sistemą reikėtų tobulinti ir stiprinti. Asmeninio kaupimo reikšmė dėl demografinių pokyčių ateityje gali tik didėti.
Į II pakopą grįžtantys gyventojai, anot V. Rūko, vis dažniau vertina ne tik šiandien galimą atsiimti sumą. Svarbus tampa ir klausimas, kokias pajamas žmogus turės išėjęs į pensiją. Vis dėlto tai yra LIPFA vadovo pozicija, o galutinis sprendimas dėl kaupimo priklauso nuo individualios žmogaus finansinės situacijos.
