Pandemijos COVID-19 laikotarpis daugeliui tapo akivaizdžiu priminimu, kad krizės ekonomikoje kartojasi. Nors kasdienės makroekonomikos įvykių interpretacijos dažnai remiasi emocijomis, realūs mechanizmai dažniausiai yra paprasti: krizės buvo, yra ir, tikėtina, kartosis.

Šiame tekste aptariama, kaip nuosava valiuta gali padėti švelninti krizės padarinius, ir kodėl vienoms valstybėms verta turėti savo pinigus, o kitoms – rinktis bendrą Europos valiutą eurą.

Bendra Europa ir nuosava valiuta

Bendros valiutos – euro – projektas Europoje jau daugelį metų kelia ginčų. Diskusijose dažnai girdima, kad eurą priimti „reikia“ arba „nereikia“, kad tai „naudinga“ arba „žalinga“, tačiau argumentai neretai lieka paviršutiniški. Tuo tarpu tikrieji privalumai ir trūkumai dažniausiai išryškėja per labai konkrečius ekonominius kanalus.

Viena dažniausiai kartojamų priežasčių už eurą – patogumas prekiaujant Europos Sąjungos viduje ir mažesnės valiutos keitimo sąnaudos. Vis dėlto tokios sutaupomos sumos, lyginant su galimais platesniais ekonominiais padariniais, dažnai nėra lemiamos.

Kita euro projekto pusė – politinė. Bendra valiuta stiprina priklausymo „branduolinei“ Europos erdvei jausmą, gali prisidėti prie didesnio investuotojų pasitikėjimo ir, tikėtina, prie didesnio finansinio stabilumo. Mažoms šalims, kurios jaučia didesnių kaimynų ekonominę ar karinę įtampą, euras neretai tampa strateginiu pasirinkimu. Dėl to euro įvedimas tokiose valstybėse kaip Slovakija, Lietuva, Latvija ar Estija dažnai vertinamas kaip politiškai prasmingas sprendimas.

Kaip nuosava valiuta veikia krizės metu?

Esminis klausimas – kaip nuosava valiuta padeda sušvelninti krizės pasekmes. Krizės laikotarpiu silpnesnių ekonomikų valiutos dažnai nuvertėja stipresnių valiutų atžvilgiu. Tai reiškia, kad už tą patį eksportą uždirbama daugiau vietos valiuta.

Pavyzdžiui, jei euro kursas nacionalinės valiutos atžvilgiu pakyla, eksportuotojas, pardavęs prekes už tą pačią sumą eurais, po konvertavimo gauna daugiau pinigų savo šalyje. Taip įmonėms tampa lengviau išlaikyti pajamas ir amortizuoti smūgį, kurį sukelia sumažėjusi paklausa ar sutrikusios tiekimo grandinės.

Schema paprasta:

• Eksportuotojas parduoda prekes užsieniui už, tarkime, 1500 eurų.
• Jei vietos valiuta nuvertėja, tie patys 1500 eurų, iškeisti į vietos valiutą, atneša didesnes nominalias pajamas.

Kartu atsiranda ir antras efektas: euro zonos gamintojams jų prekės silpnesnės valiutos šalyje pabrangsta, nes kaina eurais išlieka ta pati, o perskaičiavus į vietos valiutą ji tampa didesnė. Tai suteikia vietos gamintojams konkurencinį pranašumą – jie tampa santykinai pigesni, todėl vidaus rinkoje gali lengviau konkuruoti su importu.

Tokiu būdu, nuvertėjusi valiuta padeda perkelti dalį krizės naštos į užsienį: eksportas „atsiperka“ geriau, o importas tampa brangesnis, skatindamas rinktis vietos produkciją. Į šalį įplaukiančios pajamos ilgainiui gali sumažinti krizės poveikį.

Kur slypi rizika: ne visos šalys gali pasinaudoti silpnesne valiuta?

Vis dėlto yra svarbi sąlyga: toks mechanizmas veikia tada, kai šalis turi ką parduoti pasauliui ir geba gaminti konkurencingas prekes ar paslaugas. Silpniau išsivysčiusiose ekonomikose krizės metu išryškėja problema – kartais trūksta stiprios pramonės, technologijų ar didelės pridėtinės vertės sektorių, kurie leistų greitai padidinti eksportą.

Kitaip tariant, vien nuosava valiuta dar negarantuoja, kad krizę pavyks suvaldyti. Ji tik suteikia papildomą įrankį – „amortizatorių“, kurį galima išnaudoti, jei ekonominė struktūra tam pasirengusi.

Kodėl vis dėlto ne euras?

Tuomet kyla klausimas: gal geriau turėti eurą ir išvengti valiutos svyravimų? Atsakymas priklauso nuo šalies ekonomikos modelio ir prisitaikymo mechanizmų.

Dažnai minimas pavyzdys – Graikija. Įsivedusi eurą, ši šalis prarado galimybę krizės metu didinti konkurencingumą per valiutos nuvertėjimą. Turėdama bendrą valiutą, ji nebegalėjo „atpiginti“ savo ekonomikos per kursą. 2008 metų krizė parodė, kad vien bendros valiutos turėjimas savaime negarantuoja atsparumo.

Kartais teigiama, kad valstybėms, kurių ekonomika remiasi turizmu, euras turėtų būti privalumas, nes esą pritraukia turtingesnius turistus iš euro zonos. Tačiau praktika rodo, kad sėkmę lemia ne vien valiuta. Graikijos atvejis parodė, jog struktūriniai ekonomikos trūkumai gali nusverti bet kokius vien tik valiutos projekto pranašumus.

O kaip šalys, kurios eurą pasirinko?

Dalis Vidurio ir Rytų Europos šalių eurą pasirinko kaip strateginį sprendimą, pirmiausia dėl politinių ir investicinių motyvų. Atsisakydamos dalies pinigų politikos savarankiškumo, jos mainais gavo didesnį stabilumą, patrauklesnę aplinką investuotojams ir glaudesnę integraciją į euro zonos „branduolį“.

Vienas svarbių argumentų – investuotojams mažėja valiutos rizika. Kai šalyje atsiskaitoma euru, užsienio kapitalui lengviau prognozuoti grąžą, o valiutos nuvertėjimo tikimybė (bent nacionalinės valiutos prasme) išnyksta. Taip pat tokios šalys dažnai siekia sumažinti geopolitines rizikas, stiprindamos ryšį su stipriausiomis Europos ekonomikomis.

Išimtis – Šveicarija ir per stipri valiuta

Kalbant apie nuosavą valiutą, verta prisiminti Šveicariją. Ši valstybė turi savo valiutą – Šveicarijos franką, kuris krizių metu dažnai laikomas „saugia užuovėja“. Pasaulinio neapibrėžtumo laikotarpiais kapitalas linkęs ieškoti stabilumo, todėl franko paklausa auga, o jo vertė kyla.

Tačiau tai ne visada džiugina pačią Šveicariją: per stipri valiuta smarkiai kenkia eksportui, nes šveicariškos prekės užsieniui tampa brangesnės. Dėl to šalies centrinis bankas įvairiomis priemonėmis siekia pristabdyti franko stiprėjimą, įskaitant ir itin žemas (kai kuriais laikotarpiais – neigiamas) palūkanų normas.

Pabaigai

Nuosava valiuta gali būti svarbus amortizatorius krizių metu, tačiau ji nėra stebuklingas sprendimas. Jos nauda priklauso nuo to, ar šalis turi konkurencingą ekonomiką, eksporto potencialą ir pakankamai lankstų verslo sektorių.

Bendra valiuta euras suteikia stabilumą, mažina valiutos riziką ir dažnai turi politinę bei investicinę naudą, ypač mažesnėms valstybėms. Tuo tarpu didesnėms ar struktūriškai skirtingoms ekonomikoms klausimas išlieka kompleksiškas: pasirinkimas tarp nuosavos valiutos ir euro zonos reiškia kompromisą tarp savarankiškos pinigų politikos ir integracijos teikiamų pranašumų.