Europoje kailių pramonei prognozuojamas saulėlydis, tačiau socialiniuose tinkluose ji atrodo tarsi nepaliečiama. Kol Europos Sąjungoje svarstoma, ar kailinių žvėrelių auginimas neturėtų tapti praeitimi, „Tarptautinė kailių federacija“ savo paskyrose nuolat dalijasi garsenybių įrašais ir nuotraukomis.

Tarp jų – aktorė Jenna Ortega, išgarsėjusi seriale „Wednesday“, kuri pasirodė premjeroje vilkėdama avikailio tipo striukę. Taip pat minimas Pharrellas Williamsas, pasirodęs „Grammy“ apdovanojimuose su ilgu baltu paltu. Sąraše – Rihanna ir A$AP Rocky, Jennifer Lopez, Madonna, Kim Kardashian ir Khloé Kardashian, Jeffas Goldblumas ir Emilie Livingston, Georgina Rodríguez, o netrukus – vėl Kim Kardashian.

Ilgiau pavartžius tokį turinį, kailiai ima atrodyti ne kaip blėstanti industrija, o kaip grįžtanti mada – blizgi, tarptautinė ir, regis, labai gyvybinga.

Tačiau Briuselyje klausimas formuluojamas daug griežčiau: ar ši pramonė apskritai turi teisę egzistuoti.

Europos Komisija artimiausiu metu turėtų paskelbti atsaką į piliečių iniciatyvą, kurią pasirašė daugiau nei 1,5 mln. žmonių. Joje reikalaujama visoje ES uždrausti kailinių žvėrelių ūkius, kuriuose dėl kailio veisiamos audinės, lapės, usūriniai šunys ir šinšilos, taip pat – uždrausti prekybą kailių produktais.

Vis dėlto, remiantis viešojoje erdvėje aptariamu Komisijos pozicijos projektu, ES institucijos gali nesutikti su draudimu ir vietoje jo siūlyti griežtinti gyvūnų laikymo sąlygas. Sprendimo buvo tikimasi dar kovo pabaigoje, tačiau jis vėlavo, nes sulaukta prieštaravimų iš kai kurių valstybių narių ir pačios Komisijos viduje.

Gyvūnų gerovės organizacijos tokį kelią jau vadina išdavyste, o Europos ombudsmenui pateiktas formalus skundas, kuriame teigiama, jog Komisijos svarstymams galėjo daryti įtaką pati pramonė, kurią institucijos turėtų kontroliuoti.

Mike’ui Moserui ryškiausia istorijos dalis – skirtumas tarp socialinių tinklų ir to, kas vyksta ūkiuose. Jis ilgus metus prisidėjo prie pramonės komunikacijos: dirbo „Tarptautinėje kailių federacijoje“, vėliau vadovavo „Didžiosios Britanijos kailių prekybos asociacijai“. 2019 m. jis pasitraukė ir perėjo į kitą pusę – dabar konsultuoja organizaciją „Humane World for Animals“, su kurios atstovais anksčiau ginčijosi ir Jungtinės Karalystės parlamente.

Jį pakeitė ne diskusijos, o vizitas į ūkį.

„Pirmą kartą nuvykęs buvau nuoširdžiai sukrėstas“, – pasakojo jis. Pasak jo, ten – ilgi angarai, mažos vielinės narvelių eilės, gyvūnai blaškosi, suka ratus, traukiasi iš baimės arba šoka į priekį. Jį pritrenkė ir kvapas – ne įprastas ūkio, o aštresnis, susikaupusių atliekų, krentančių per tinklines grindis. O dar – musės.

„Tai laukiniai gyvūnai. Tūkstančiai jų mažyčiuose narvuose“, – sakė M. Moseris.

Jis teigė, kad pradėdamas darbą tikėjo: jei pramonė geriau komunikuos, visuomenė ją supras. Tačiau vėliau, anot jo, paaiškėjo, jog pats modelis nepasikeitė – nei praktikos, nei ekonomika, nei esminė idėja laikyti teritorinius, didelių erdvių reikalaujančius gyvūnus ankštuose garduose. Net rinkos piko metu apie 2014 m., kai audinių kailiai aukcionuose esą siekė apie 200 eurų už vienetą, į gerovės gerinimą, jo žodžiais, reikšmingai nebuvo investuota.

„Praktikos nepasikeitė. Tai atgyvena“, – tvirtino jis.

Komisijos moksliniai patarėjai pateikė išvadą, kuri šį ginčą dar labiau aštrina. 2025 m. „Europos maisto saugos tarnyba“ nurodė, kad kailinių žvėrelių auginimo daroma žala gerovei – stresas, suvaržymas, negalėjimas elgtis natūraliai – iš esmės negali būti išspręsta išlaikant dabartinę narvų sistemą. Pasak išvados, gyvūnų poreikiams patenkinti reikėtų atsisakyti pačios sistemos.

Tai Komisijai sukuria nepatogų klausimą: jei ekspertai sako, kad modelio pataisyti neįmanoma, ką realiai duotų nauji gerovės standartai.

Šiuo metu tik penkios ES valstybės vis dar leidžia kailinių žvėrelių auginimą reikšmingesniu mastu. Tuo pat metu kai kuriose šalyse priimami ribojimai – pavyzdžiui, Lenkijoje buvo nuspręsta atsisakyti šios veiklos, numatant pereinamąjį laikotarpį ūkiams užsidaryti.

„Tarptautinės kailių federacijos“ vadovas Markas Oatenas, kalbėdamas iš Stambulo tarp susitikimų su prekiautojais, atmetė kalbas apie pramonės mirtį ir siūlė žiūrėti į aukcionų rezultatus.

„Paklauskite „Fendi“. Paklauskite „Louis Vuitton“. Paklauskite „Dior“. Jie visi naudoja kailį, jie visi jį parduoda“, – sakė jis.

M. Oatenas, kaip ir M. Moseris, į sektorių atėjo iš šalies: anksčiau jis buvo Jungtinės Karalystės Liberalų demokratų partijos parlamentaras, o 2010 m., pasitraukęs iš Vestminsterio, buvo pakviestas prisidėti prie pramonės modernizavimo.

Jis pasakojo, kad pamatė ne mažą nišinį verslą, o sudėtingą pasaulinę tiekimo grandinę: nuo ūkių Suomijoje ir Graikijoje iki apdirbimo dirbtuvių Italijoje, aukcionų Helsinkyje, gamintojų Honkonge ir galiausiai – butikų Londone, Paryžiuje ar Romoje.

Anot jo, ši sudėtinga struktūra ir paaiškina, kodėl kritikai, remdamiesi vien žaliavos eksporto skaičiais, neva nemato didelės vertės dalies. Jis minėjo, kad Helsinkyje veikianti „Saga Furs“ esą liko vienintelė didelė Europos aukcionų platforma, o viena oda, įsigyta aukcione, gali keliauti per kelias šalis, kol tampa galutiniu gaminiu.

M. Oatenas teigė, jog tai iš prigimties amatininkiška veikla: šeimos dirbtuvės, kartais veikiančios jau ketvirtą kartą, siuva individualius gaminius, kurių kaina gali siekti iki 200 tūkst. eurų. Jo vertinimu, tai nėra masinės gamybos verslas, tačiau – didelės vertės segmentas, kuris po pandemijos esą sulaukė atgimimo.

Jis aiškino, kad dalis jaunesnių pirkėjų atranda vintažinius kailius per tvarumo prizmę: natūralios medžiagos, ilgaamžiškumas, priešingybė greitajai madai. Taip pat jis pripažino, kad žinomų žmonių įtraukimas – sąmoninga strategija.

„Mes dirbame su influenceriais. Skatiname ir reklamuojame kailių naudojimą tarp garsenybių“, – sakė M. Oatenas.

Apie gyvūnų gerovę jis kalbėjo trumpai, pabrėždamas, kad pramonė esą turi savikontrolės mechanizmus ir sertifikavimo schemą, nustatančią nepriklausomus standartus, ir yra pasiruošusi priimti griežtesnius reikalavimus. Jis taip pat teigė, kad kai kurios aktyvistų siūlomos priemonės skamba humaniškai, bet gali turėti nepageidaujamų pasekmių, o gerovės sprendimus turėtų lemti mokslas, o ne vaizdas.

Dar vienas jo argumentas – jei Europa apribos gamybą, kailių paklausa niekur nedings, o rinką užpildys produkcija iš šalių, kur standartai esą prastesni.

„Baimė tokia, kad pamatytume prastos kokybės ūkių produkcijos antplūdį“, – sakė jis.

Už šią sritį atsakingas Komisijos narys Olivér Várhelyi, anot pareigūnų, skeptiškai žiūri į draudimų idėją – tiek kailių, tiek narvų, tiek gyvų gyvūnų transportavimo klausimais.

„Niekada negirdėjau jo kalbant apie bet ko draudimą“, – anonimiškai teigė vienas Komisijos pareigūnas, neturėjęs teisės viešai komentuoti.

Žmonių, susipažinusių su vidinėmis diskusijomis, teigimu, atsako projektą rengę darbuotojai esą nuo pat pradžių nebuvo prašomi kurti draudimo – užduotis buvusi orientuota į standartus.

Pramonės lobistinės organizacijos „Fur Europe“ vadovas Miltosas Karakoulakis, valdantis audinių ūkį kalnuotoje Graikijos Vakarų Makedonijoje netoli Albanijos sienos, po kelių dienų Komisijos dirbtuvėse sakė manantis, kad jo žinutė buvo išgirsta.

Jis teigė atvykęs pasiruošęs ginčyti, jo žodžiais, dešimtmečius kartojamas „netikras naujienas“ – neva vaizdus apie purvą ir žiaurumą, priklausančius kitai epochai. Jo tvirtinimu, šiuolaikiniuose ūkiuose naudojamos pažymėtos šėrimo sistemos, gyvūnai stebimi, o protokolai – griežti.

Jis taip pat kartojo argumentą, kad didelė dalis peticijas pasirašiusių žmonių niekada nėra buvę kailinių žvėrelių ūkyje.

„Matote, tai nėra taip objektyvu“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie ekonominę reikšmę savo regione, M. Karakoulakis tvirtino, kad kailių verslas palaiko apie 7 tūkst. darbo vietų ir sudaro apie 60 proc. vietos ekonomikos. Tai stipriai skiriasi nuo Komisijos vertinimo, kuriame minima apie 2 tūkst. darbo vietų visame ES sektoriuje. Ar tokį skirtumą lemia metodikos, ar interesai – galiausiai priklauso nuo to, ko klausiama.

Praėjusį mėnesį Europos Parlamento posėdyje skirtingi pasauliai susidūrė itin aiškiai. Nyderlandų europarlamentarė Anja Hazekamp tiesiogiai kreipėsi į O. Várhelyi po to, kai pasirodė informacija, jog Komisija ketina atmesti draudimo reikalavimą.

„Be to, kad tai siaubingas egzistavimas ir dažniausiai jie miršta siaubinga mirtimi, jau seniai laikas jums prisiimti atsakomybę ir uždrausti šią baisią pramonę. Kitaip jūs nevertas gyvūnų gerovės komisaro titulo“, – sakė ji.

O. Várhelyi liko ramus ir atsakė, kad nesupranta, kodėl jam priskiriama tokia kaltė dėl darbo, kurį, jo teigimu, institucijos tik pradėjo.

Į žiniasklaidos prašymus pakomentuoti situaciją jis neatsakė. Tikimasi, kad galutinis Komisijos atsakas, kuriame bus numatyta kryptis rengti atskirų rūšių gyvūnų gerovės standartus ir parengti teisės aktų projektus iki 2027 m. pabaigos, pasirodys netrukus po Velykų.

M. Moseris, stebėdamas situaciją iš Eseksо, prognozavo, kaip šis laikotarpis gali būti vertinamas ateityje.

„Kai ateities kartos atsigręš atgal, jos klaus: ar mes tikrai laikėme gyvūnus mažyčiuose narvuose ir skerdėme juos dėl produkto, kurio mums nereikia? O tie, kurie turėjo galimybę veikti, bus vertinami“, – sakė jis.