Ar kriptovaliutos turi būti reguliuojamos kaip aukštos rizikos vertybiniai popieriai?

Kriptovaliutų rinka JAV toliau balansuoja tarp technologinės pažangos pažado ir nepasitikėjimo, kurį kursto sukčiavimo bylos, agresyvi reklama bei silpnas informacijos atskleidimas. Aktorius ir dokumentikos kūrėjas Benas McKenzie, turintis ekonomikos bakalauro išsilavinimą, viešai kelia klausimą, ar „kripto“ apskritai pagrįstai pristatoma kaip pinigai, o ne kaip aukštos rizikos investicija. Jo teigimu, industrija sistemingai priešinasi reguliavimui, kuris JAV vertybinių popierių rinkoje remiasi privalomu atskleidimu.

Diskusijos centre atsiduria paprastas, bet rinkai nepatogus kriterijus: jei žmonės perka tikėdamiesi uždirbti „be savo darbo“, tai atitinka investicijos apibrėžimą pagal JAV teisės logiką. McKenzie pabrėžia, kad būtent todėl kriptosektorius nenori, jog žetonai būtų traktuojami kaip vertybiniai popieriai, nes tuomet tektų aiškiai atsakyti, kas renka lėšas, kam jos naudojamos ir kokios rizikos tenka pirkėjui. Jo teigimu, ši spraga leidžia rinkodarai kurti „lengvo pelno“ naratyvą, o nuostolius perkelti ant pačių vartotojų pečių.

Viešojoje erdvėje skamba ir konkretūs pavyzdžiai, stiprinantys argumentą, kad „pasitikėkite kodu“ nėra pakankamas saugumo garantas. Vienas ryškiausių atvejų – Samo Bankmano-Friedo istorija: jis nuteistas 25 metams federaliniame kalėjime už sukčiavimą, o schemos mechanika, pasak McKenzie, rėmėsi elementariu techniniu pakeitimu. Jo pateiktame pasakojime minima, kad pakako pakeisti vieną kodo eilutę, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis klientų turtu.

Pinigai kaip pasitikėjimas, o ne „kodas vietoje žmonių“

McKenzie argumentuoja, kad pinigų esmė yra socialinis susitarimas ir pasitikėjimas, o ne vien technologinė infrastruktūra. Jo vertinimu, tradiciniai pinigai veikia todėl, kad gavėjas pasitiki, jog ta valiuta galės atsiskaityti toliau, nepriklausomai nuo asmens, iš kurio ją gavo. „Kripto“ pažadas šią sąveiką pakeisti kodu, jo teigimu, klaidina, nes kodą kuria žmonės ir jis gali būti pakeistas, jei kontrolė sutelkta siaurame rate.

Ši logika, pasak jo, ypač išryškėjo „FTX“ istorijoje, kai technologinis sudėtingumas netapo kliūtimi piktnaudžiavimui. McKenzie pabrėžia, kad vartotojui dažnai siūloma tikėti abstrakčia „blokų grandine“, nors reali rizika slypi valdyme, prieigose, vidinėse taisyklėse ir skaidrumo stokoje. Dėl to jis ragina vertinti „kripto“ kaip produktą, kuriam turi būti taikomi aiškūs investuotojų apsaugos standartai.

Reguliavimas kaip testas industrijos ketinimams

McKenzie pozicija nėra siekis uždrausti kriptovaliutas, o reikalavimas taikyti joms taisykles, kurios įprastos finansų rinkose. Jo teigimu, investuotojams esminė yra atskleidimo pareiga: kas valdo projektą, kokie interesų konfliktai, kaip tvarkomos klientų lėšos ir kokia yra tikroji rizika. Būtent šių reikalavimų, jo vertinimu, industrija labiausiai vengia, nes jie ribotų galimybes agresyviai pardavinėti produktą kaip „kitokią valiutą“, o ne spekuliacinį turtą.

Kaip vartotojų patirties pavyzdį jis mini situaciją, kai perkant „Bitcoin“ per tradicinių finansų platformą tenka pažymėti daugybę įspėjimų apie riziką. Tokio tipo „checkbox“ modelis, McKenzie vertinimu, parodo, kad net platinimo kanalai pripažįsta, jog tai nėra kasdienė atsiskaitymo priemonė, o produktas, kuriam būtinas rizikos suvokimas. Tuo pat metu, jo teigimu, platesnėje reklamoje šis rizikos lygis neretai užgožiamas.

Nusikaltimų šešėlis ir MIT epizodas su Jeffrey Epsteinu

McKenzie viešai kelia ir kriminalinės rizikos klausimą, teigdamas, kad kriptoekosistemoje nusikaltėlių vaidmuo nėra atsitiktinis. Jo pateiktoje medžiagoje minima, kad Jeffrey Epstein 2015 metais slapta finansavo „Bitcoin“ plėtros kryptis per MIT Media Lab. Epstein įvardijamas kaip nuteistas seksualinis nusikaltėlis, o tokios sąsajos, pasak McKenzie, kelia klausimų dėl ekosistemos interesų, skaidrumo ir reputacinių rizikų.

Kartu jis remiasi prielaida, kurią sieja su „The New York Times“ vertinimu, kad galimu „Satoshi“ tapatybės kandidatu laikomas Adam Back, o jo įmonė „Blockstream“ buvo gavusi finansavimą, siejamą su Epsteinu. McKenzie šį epizodą naudoja kaip argumentą, kad kriptovaliutų „mitologija“ ir anonimiškumas gali slėpti realius pinigų srautus. Tokiais atvejais, jo teigimu, visuomenei dar sunkiau suprasti, kas iš tiesų formuoja rinką.

Jauni vyrai, reklama ir „Celsius“ nuostolių psichologija

McKenzie teigia, kad kriptovaliutų paklausa ryškiau koncentruojasi tarp jaunų vyrų, o tai jis sieja su didesne rizikos tolerancija ir intensyviu rinkodaros spaudimu. Jo žinutė remiasi prielaida, kad tokia auditorija dažniau reaguoja į statuso, gėdos ir pasididžiavimo mechanizmus, todėl tampa pažeidžiamesnė manipuliacijoms. Pasak jo, reklama neretai formuluojama taip, tarsi nedalyvavimas reikštų atsilikimą ar silpnumą.

Kaip pavyzdį jis mini „Celsius“ atvejį, kurį apibūdina kaip sukčiavimo schemą, palikusią dalį klientų su dideliais praradimais. McKenzie pasakoja apie pokalbius su nukentėjusiaisiais ir jų reakciją, kai net po nuostolių jie teigė vis dar tikintys „kripto“ idėja. Jo vertinimu, industrijos „triukas“ yra atsakomybės perkėlimas vartotojui per frazes apie „pasidaryk savo tyrimą“, nors reali informacijos asimetrija išlieka.

Kiek žmonių realiai dalyvauja ir ką tai reiškia rinkai

McKenzie remiasi apklausų duomenimis, pagal kuriuos tik 5–6 proc. gyventojų yra „tikrai įsitraukę“ į kriptovaliutas, o dar apie 10 proc. su jomis „žaidžia“ ar bando. Jo įvardijimu, tai reiškia, kad maždaug 84 proc. visuomenės kriptovaliutų nenaudoja, ir šis faktas dažnai prapuola triukšmingoje rinkodaroje. Tokia proporcija, jo teigimu, svarbi vertinant, kiek realus yra „masinio įsisavinimo“ naratyvas.

Kartu jis pažymi, kad diskusija turėtų suktis ne apie moralinį vertinimą, o apie taisykles: ar vartotojams suteikiama pakankamai informacijos ir ar nusikaltimai sulaukia baudžiamosios atsakomybės. Jo pozicijoje kartojama mintis, kad kriptovaliutos gali egzistuoti kaip spekuliacinis instrumentas, tačiau turi būti aiškiai įvardytos rizikos ir užtikrinta skaidri priežiūra. Rinkai tai reikštų griežtesnius atskleidimo standartus ir mažiau erdvės reklamai, kuri parduoda pažadą, o ne faktus.

Kriptovaliutų rinka JAV toliau balansuoja tarp technologinės pažangos pažado ir nepasitikėjimo, kurį kursto sukčiavimo bylos, agresyvi reklama bei silpnas informacijos atskleidimas. Aktorius ir dokumentikos kūrėjas Benas McKenzie, turintis ekonomikos bakalauro išsilavinimą, viešai kelia klausimą, ar „kripto“ apskritai pagrįstai pristatoma kaip pinigai, o ne kaip aukštos rizikos investicija. Jo teigimu, industrija sistemingai priešinasi reguliavimui, kuris JAV vertybinių popierių rinkoje remiasi privalomu atskleidimu.

Diskusijos centre atsiduria paprastas, bet rinkai nepatogus kriterijus: jei žmonės perka tikėdamiesi uždirbti „be savo darbo“, tai atitinka investicijos apibrėžimą pagal JAV teisės logiką. McKenzie pabrėžia, kad būtent todėl kriptosektorius nenori, jog žetonai būtų traktuojami kaip vertybiniai popieriai, nes tuomet tektų aiškiai atsakyti, kas renka lėšas, kam jos naudojamos ir kokios rizikos tenka pirkėjui. Jo teigimu, ši spraga leidžia rinkodarai kurti „lengvo pelno“ naratyvą, o nuostolius perkelti ant pačių vartotojų pečių.

Viešojoje erdvėje skamba ir konkretūs pavyzdžiai, stiprinantys argumentą, kad „pasitikėkite kodu“ nėra pakankamas saugumo garantas. Vienas ryškiausių atvejų – Samo Bankmano-Friedo istorija: jis nuteistas 25 metams federaliniame kalėjime už sukčiavimą, o schemos mechanika, pasak McKenzie, rėmėsi elementariu techniniu pakeitimu. Jo pateiktame pasakojime minima, kad pakako pakeisti vieną kodo eilutę, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis klientų turtu.

Pinigai kaip pasitikėjimas, o ne „kodas vietoje žmonių“

McKenzie argumentuoja, kad pinigų esmė yra socialinis susitarimas ir pasitikėjimas, o ne vien technologinė infrastruktūra. Jo vertinimu, tradiciniai pinigai veikia todėl, kad gavėjas pasitiki, jog ta valiuta galės atsiskaityti toliau, nepriklausomai nuo asmens, iš kurio ją gavo. „Kripto“ pažadas šią sąveiką pakeisti kodu, jo teigimu, klaidina, nes kodą kuria žmonės ir jis gali būti pakeistas, jei kontrolė sutelkta siaurame rate.

Ši logika, pasak jo, ypač išryškėjo „FTX“ istorijoje, kai technologinis sudėtingumas netapo kliūtimi piktnaudžiavimui. McKenzie pabrėžia, kad vartotojui dažnai siūloma tikėti abstrakčia „blokų grandine“, nors reali rizika slypi valdyme, prieigose, vidinėse taisyklėse ir skaidrumo stokoje. Dėl to jis ragina vertinti „kripto“ kaip produktą, kuriam turi būti taikomi aiškūs investuotojų apsaugos standartai.

Reguliavimas kaip testas industrijos ketinimams

McKenzie pozicija nėra siekis uždrausti kriptovaliutas, o reikalavimas taikyti joms taisykles, kurios įprastos finansų rinkose. Jo teigimu, investuotojams esminė yra atskleidimo pareiga: kas valdo projektą, kokie interesų konfliktai, kaip tvarkomos klientų lėšos ir kokia yra tikroji rizika. Būtent šių reikalavimų, jo vertinimu, industrija labiausiai vengia, nes jie ribotų galimybes agresyviai pardavinėti produktą kaip „kitokią valiutą“, o ne spekuliacinį turtą.

Kaip vartotojų patirties pavyzdį jis mini situaciją, kai perkant „Bitcoin“ per tradicinių finansų platformą tenka pažymėti daugybę įspėjimų apie riziką. Tokio tipo „checkbox“ modelis, McKenzie vertinimu, parodo, kad net platinimo kanalai pripažįsta, jog tai nėra kasdienė atsiskaitymo priemonė, o produktas, kuriam būtinas rizikos suvokimas. Tuo pat metu, jo teigimu, platesnėje reklamoje šis rizikos lygis neretai užgožiamas.

Nusikaltimų šešėlis ir MIT epizodas su Jeffrey Epsteinu

McKenzie viešai kelia ir kriminalinės rizikos klausimą, teigdamas, kad kriptoekosistemoje nusikaltėlių vaidmuo nėra atsitiktinis. Jo pateiktoje medžiagoje minima, kad Jeffrey Epstein 2015 metais slapta finansavo „Bitcoin“ plėtros kryptis per MIT Media Lab. Epstein įvardijamas kaip nuteistas seksualinis nusikaltėlis, o tokios sąsajos, pasak McKenzie, kelia klausimų dėl ekosistemos interesų, skaidrumo ir reputacinių rizikų.

Kartu jis remiasi prielaida, kurią sieja su „The New York Times“ vertinimu, kad galimu „Satoshi“ tapatybės kandidatu laikomas Adam Back, o jo įmonė „Blockstream“ buvo gavusi finansavimą, siejamą su Epsteinu. McKenzie šį epizodą naudoja kaip argumentą, kad kriptovaliutų „mitologija“ ir anonimiškumas gali slėpti realius pinigų srautus. Tokiais atvejais, jo teigimu, visuomenei dar sunkiau suprasti, kas iš tiesų formuoja rinką.

Jauni vyrai, reklama ir „Celsius“ nuostolių psichologija

McKenzie teigia, kad kriptovaliutų paklausa ryškiau koncentruojasi tarp jaunų vyrų, o tai jis sieja su didesne rizikos tolerancija ir intensyviu rinkodaros spaudimu. Jo žinutė remiasi prielaida, kad tokia auditorija dažniau reaguoja į statuso, gėdos ir pasididžiavimo mechanizmus, todėl tampa pažeidžiamesnė manipuliacijoms. Pasak jo, reklama neretai formuluojama taip, tarsi nedalyvavimas reikštų atsilikimą ar silpnumą.

Kaip pavyzdį jis mini „Celsius“ atvejį, kurį apibūdina kaip sukčiavimo schemą, palikusią dalį klientų su dideliais praradimais. McKenzie pasakoja apie pokalbius su nukentėjusiaisiais ir jų reakciją, kai net po nuostolių jie teigė vis dar tikintys „kripto“ idėja. Jo vertinimu, industrijos „triukas“ yra atsakomybės perkėlimas vartotojui per frazes apie „pasidaryk savo tyrimą“, nors reali informacijos asimetrija išlieka.

Kiek žmonių realiai dalyvauja ir ką tai reiškia rinkai

McKenzie remiasi apklausų duomenimis, pagal kuriuos tik 5–6 proc. gyventojų yra „tikrai įsitraukę“ į kriptovaliutas, o dar apie 10 proc. su jomis „žaidžia“ ar bando. Jo įvardijimu, tai reiškia, kad maždaug 84 proc. visuomenės kriptovaliutų nenaudoja, ir šis faktas dažnai prapuola triukšmingoje rinkodaroje. Tokia proporcija, jo teigimu, svarbi vertinant, kiek realus yra „masinio įsisavinimo“ naratyvas.

Kartu jis pažymi, kad diskusija turėtų suktis ne apie moralinį vertinimą, o apie taisykles: ar vartotojams suteikiama pakankamai informacijos ir ar nusikaltimai sulaukia baudžiamosios atsakomybės. Jo pozicijoje kartojama mintis, kad kriptovaliutos gali egzistuoti kaip spekuliacinis instrumentas, tačiau turi būti aiškiai įvardytos rizikos ir užtikrinta skaidri priežiūra. Rinkai tai reikštų griežtesnius atskleidimo standartus ir mažiau erdvės reklamai, kuri parduoda pažadą, o ne faktus.