Ekonominės krizės beveik visada ateina netikėtai, bent jau taip atrodo daugumai gyventojų. Dar vakar kalbėjome apie atlyginimų augimą, investicijų plėtrą ir optimistines prognozes, o šiandien jau skaitome apie lėtėjančią ekonomiką, augančias palūkanas ar krentančias rinkas.

Istorija rodo, kad krizės retai prasideda staiga, dažniausiai jos bręsta tyliai, kol daugelis signalų lieka nepastebėti arba sąmoningai ignoruojami.

Pastaraisiais metais pasaulio ekonomika patyrė ne vieną sukrėtimą – pandemiją, energetikos krizę, geopolitinę įtampą, spartų palūkanų normų augimą. Nors kai kurios šalys demonstruoja atsparumą, vis dažniau pasigirsta kalbų apie struktūrines problemas, kurios gali tapti naujo nuosmukio katalizatoriumi. Klausimas, ar artėja nauja krizė, tampa nebe teorinis, o praktinis, ypač tiems, kurie turi paskolų, verslą ar investicijų.

Svarbiausia tai, kad krizės ženklai dažnai pasirodo gerokai anksčiau nei pats lūžis. Tačiau žmonės linkę tikėti geriausiu scenarijumi, o rinkos – gyventi lūkesčiais. Tad kokie signalai šiandien matomi ekonomikos horizonte ir kodėl dalis jų sąmoningai nustumiami į paraštes?

Lėtėjantis augimas – pirmasis įspėjimas

Vienas pirmųjų galimos krizės ženklų – lėtėjantis ekonomikos augimas. Kai bendrasis vidaus produktas (BVP) auga vis lėčiau arba svyruoja ties stagnacijos riba, tai rodo, kad ekonomika praranda pagreitį. Verslas tampa atsargesnis, mažėja investicijos, lėtėja vartojimas.

Iš pirmo žvilgsnio lėtesnis augimas gali atrodyti natūrali ciklo dalis. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai lėtėjimą lydi struktūriniai veiksniai – aukštos palūkanos, silpnas eksportas, mažėjantis produktyvumas. Tokiu atveju ekonomika tampa labiau pažeidžiama net ir nedideliam išoriniam sukrėtimui.

Istorija rodo, kad dauguma recesijų prasidėdavo ne nuo staigaus griūties momento, o nuo kelių ketvirčių iš eilės besitęsiančio silpnumo, kurį ilgą laiką buvo bandoma pateisinti „laikinais sunkumais“.

Aukštos palūkanų normos ir skolų našta

Pastaraisiais metais centriniai bankai kovojo su infliacija didindami palūkanų normas. Tai buvo būtina priemonė kainų augimui stabdyti, tačiau ji turi šalutinį poveikį – brangsta skolinimasis.

Aukštos palūkanos daro spaudimą tiek gyventojams, tiek verslui. Didėja būsto paskolų įmokos, mažėja vartojimas, įmonės atideda plėtros planus. Jei tokia situacija užsitęsia, ekonominė veikla pradeda slopti.

Didžiausia rizika kyla tada, kai aukštų palūkanų laikotarpis sutampa su dideliu įsiskolinimu. Per pastarąjį dešimtmetį daugelis šalių, tiek valstybės, tiek privatūs sektoriai, padidino skolas, nes pinigai buvo pigūs. Dabar, kai skolinimosi kaina išaugo, net ir nedidelis pajamų sumažėjimas gali tapti kritiniu.

Vartotojų nuotaikos – tylus indikatorius

Ekonomikos būklę dažnai atspindi ne tik skaičiai, bet ir žmonių lūkesčiai. Jei gyventojai pradeda baimintis dėl darbo vietų, mažina išlaidas, atideda didesnius pirkinius, tai signalizuoja apie augantį neapibrėžtumą.

Vartotojų pasitikėjimo rodikliai yra tarsi ankstyvas barometras. Kai žmonės tampa atsargesni, verslai netrukus pajunta mažesnes apyvartas, o tai gali sukelti grandininę reakciją – mažinamos investicijos, stabdomas samdymas, didėja nedarbo rizika.

Paradoksalu, tačiau kartais būtent baimė gali išprovokuoti krizę. Jei pakankamai daug žmonių pradeda elgtis taip, lyg nuosmukis jau prasidėjo, ekonomika iš tiesų gali sulėtėti.

Perkaitusios turto rinkos

Dar vienas signalas yra turto kainų burbulai. Kai nekilnojamojo turto ar akcijų kainos ilgą laiką auga sparčiau nei reali ekonomika ar gyventojų pajamos, atsiranda disbalansas.

Perkaitusios rinkos dažnai grindžiamos optimistiniais lūkesčiais: „šį kartą viskas kitaip“, „kainos gali tik kilti“. Tačiau kai lūkesčiai nepasiteisina arba finansavimo sąlygos sugriežtėja, kainų korekcija gali būti staigi ir skausminga.

Krizės istorijoje būtent turto rinkų griūtis dažnai tapdavo katalizatoriumi platesniam finansiniam sukrėtimui.

Geopolitinė įtampa ir tiekimo grandinės

Ekonomika šiandien glaudžiai susijusi su geopolitika. Karai, sankcijos, prekybos konfliktai ar energijos tiekimo trikdžiai gali turėti reikšmingą poveikį kainoms ir investicijoms.

Pastaraisiais metais pasaulis jau patyrė, kaip greitai gali sutrikti tiekimo grandinės. Jei panašūs šokai pasikartotų platesniu mastu, tai galėtų dar labiau destabilizuoti ir taip trapias rinkas.

Geopolitinė rizika dažnai įvertinama tik tada, kai pasekmės jau tampa akivaizdžios. Tačiau verslo ir investicijų pasaulyje neapibrėžtumas savaime mažina aktyvumą.

Kodėl daugelis nenori matyti signalų?

Ekonominiai perspėjimai dažnai atmetami dėl paprastos priežasties – žmonės pavargę nuo krizių. Po pandemijos, infliacijos ir energetikos šoko daugelis nori tikėti stabilumu. Be to, politikai ir rinkos dalyviai turi interesą palaikyti optimizmą.

Finansų rinkos dažnai gyvena lūkesčiais apie ateities augimą, todėl neigiami signalai kartais ignoruojami tol, kol tampa per dideli ignoruoti. Psichologinis veiksnys – „normalumo šališkumas“ – skatina tikėti, kad blogiausia jau praeityje.

Tačiau istorija moko, kad krizės dažniausiai prasideda tada, kai dauguma įsitikinę, jog jų nebus.

Ar krizė neišvengiama?

Svarbu pabrėžti, jog signalai dar nereiškia neišvengiamos katastrofos. Ekonomika yra cikliška, o nuosmukiai – natūrali jos dalis. Klausimas ne tiek „ar bus krizė“, kiek „kada ir kokio masto“.

Šiandien matomi ženklai, lėtėjantis augimas, aukštos palūkanos, geopolitinė įtampa, vartotojų atsargumas, rodo padidėjusią riziką. Tačiau galutinis scenarijus priklausys nuo to, kaip greitai bus sprendžiamos struktūrinės problemos ir kaip elgsis finansų rinkos.

Ekonominė krizė niekada neprasideda nuo antraščių. Ji prasideda nuo mažų, beveik nepastebimų signalų. Klausimas tik vienas – ar sugebėsime juos pamatyti laiku.