Finansinė nepriklausomybė jau daugelį metų žadina pradedančiųjų investuotojų vaizduotę. Vis dėlto jos planavimas, siekimas ir praktinis įgyvendinimas dažnai būna sudėtingi: tam reikia žinių, kantrybės ir disciplinos. Šis tekstas paremtas pranešimu, kurį autorius pristatė konferencijoje „Forum Finansów i Inwestycji 2024“ Varšuvoje, tačiau čia mintys dėstomos iš naujo ir šiek tiek kita tvarka.

Autorius aiškina, kaip finansinę nepriklausomybę galima pasiekti dirbant įprastą darbą ir investuojant, daugiausia dėmesio skiriant vietos realijoms: atlyginimams, išlaidoms, investavimo galimybėms ir svarbiausia – mąstysenai. Tekste derinami statistikos, matematikos ir psichologijos elementai: kaip geriausiai pasiruošti finansinei nepriklausomybei, kaip jos siekiant „neperdegti“ ir ką daryti, kai tikslas jau pasiektas. Kalbama ne tik apie ankstyvą finansinę nepriklausomybę (FIRE – Financial Independence Retire Early), bet ir apie kitas finansinės laisvės formas.

Finansinis saugumas ir finansinė nepriklausomybė – kuo skiriasi?

Finansinio saugumo sąvoka neturi vienos visuotinai priimtos definicijos, tačiau dažnai ji suprantama kaip „finansinė pagalvė“ – pakankamos santaupos, leidžiančios išgyventi maždaug 6 mėnesius netekus pajamų. Autoriaus nuomone, kiekvienas finansiškai sąmoningas žmogus turėtų kuo greičiau pasirūpinti tokiu saugumu, nes pajamų praradimo rizika vienaip ar kitaip paliečia visus.

Finansinė nepriklausomybė – tarsi „kitas lygis“. Ji reiškia, kad žmogus gali išsilaikyti be išorinių pajamų gerokai ilgiau, potencialiai net visą likusį gyvenimą. Daugeliui tai atrodo nepasiekiama, tačiau autorius siekia parodyti, kad turint aiškų planą kai kuriems žmonėms tai įmanoma dar iki įprasto pensinio amžiaus.

Abu tikslai iš esmės remiasi tuo pačiu įgūdžiu – gebėjimu planuoti finansinę ateitį ir numatyti, kad ne visada viskas klostysis sklandžiai. Skirtumas tas, kad finansinis saugumas dažniausiai apsaugo nuo trumpalaikių sukrėtimų, o finansinė nepriklausomybė suteikia galimybę atsisakyti darbo ar verslo ir skirti laiką tam, kas iš tiesų svarbu, nebūtinai uždirbant iš to pinigus.

Kiek žmonių turi finansinę pagalvę?

Autorius remiasi apklausų rezultatais, rodančiais, kad didelė dalis žmonių neturi santaupų, kurios leistų išgyventi ilgiau nei kelis mėnesius netekus pajamų. Jo vertinimu, tokią situaciją paaštrina ir tai, kad ne kiekvienas pajamų netekęs žmogus sugeba atkurti buvusį pajamų srautą greičiau nei per pusmetį.

Jeigu finansinis saugumas jau sukurtas arba bent suprantama jo svarba, tuomet natūraliai kyla kitas klausimas: kas iš tikrųjų yra svarbiausia kelyje į finansinę nepriklausomybę?

Svarbiausia ne atlyginimas, o taupymo norma

Daugelis mano, kad finansinei nepriklausomybei būtinas labai didelis atlyginimas. Autorius sutinka: esant itin mažoms pajamoms nepriklausomybė gali būti labai sudėtinga arba nepasiekiama. Tačiau vien didelės pajamos automatiškai nepriveda prie finansinės laisvės. Svarbiausia – ką žmogus su pajamomis daro: kokią dalį išleidžia, o kokią sugeba atidėti ir investuoti.

Pagrindinis rodiklis – taupymo norma, t. y. kiek proc. grynųjų pajamų pavyksta sutaupyti. Ne vien tai, kiek uždirbama, ir ne vien tai, kiek išleidžiama, o būtent šių dviejų dalykų derinys lemia, kaip greitai bus sukaupta suma, leidžianti (bent teoriškai) išlaikyti esamą gyvenimo lygį ateityje.

Autorius pateikia pavyzdį: jei keli žmonės, nepaisant skirtingų pajamų, kiekvieną mėnesį sutaupo po 50 proc. savo pajamų, jų kelias į finansinę nepriklausomybę bus panašaus greičio, jeigu investavimo strategija vienoda. Tuo tarpu žmogus, kuris sutaupo 70 proc., dažnai tikslą pasieks gerokai greičiau nei tas, kuris sutaupo 50 proc., net jei antrasis uždirba daugiau.

Autorius aptaria ir vadinamąją 4 proc. taisyklę: populiarią idėją, kad norint finansuoti išlaidas maždaug 30 metų, pakanka sukaupti apie 25 kartus didesnę sumą nei metinės išlaidos. Vis dėlto vėliau jis šį principą koreguoja, atsižvelgdamas į platesnius tyrimus ir rizikas.

FIRE ar FIRL: anksti ar „truputį vėliau“?

FIRE sąvokoje yra „anksti“ – kiekvienam tai reiškia skirtingą amžių, tačiau autorius FIRE sieja su maždaug 40 metų riba. Toks planas dažnai reiškia 15–20 metų intensyvaus darbo ir taupymo, o vėliau – gyvenimą iš kapitalo arba veiklą pagal pomėgius be būtinybės uždirbti.

Kartu pristatoma ir alternatyva – FIRL (Financial Independence Retire (a little bit) Late(r)): tai siekis paankstinti išėjimą iš intensyvaus darbo keliomis ar keliolika metų. Šis kelias dažnai reikalauja mažesnės taupymo normos – maždaug 10–30 proc. – ir leidžia realistiškiau planuoti laisvesnį gyvenimą, pavyzdžiui, nuo 50–55 metų.

Autoriaus teigimu, net ir nepasiekus ambicingiausio tikslo, vien kelias link jo dažnai baigiasi labai naudingu rezultatu – tvirtu finansiniu saugumu šeimai.

Ar finansinės laisvės siekis turi prasmę?

Autorius tvirtina, kad finansinės nepriklausomybės siekti verta, jei tai daroma protingai: be nerealių lūkesčių ir be gyvenimo atidėliojimo „vėlesniam laikui“. Jo vertinimu, dalis žmonių, turėdami pakankamas pajamas ir kontroliuodami išlaidas, galėtų bent keliems metams paspartinti savo „pensiją“ arba leisti sau karjeros pertraukas.

Kiek uždirbama ir ką tai reiškia santaupoms?

Apžvelgiami atlyginimų duomenys tarp dirbančiųjų vidutinėse ir didesnėse įmonėse (kur dirba ne mažiau kaip 9 darbuotojai). Tai tik dalis dirbančiųjų, nes neapima savarankiškai dirbančių, mikroįmonių ar šešėlinės ekonomikos. Autorius pažymi, kad esant dabartiniams pragyvenimo kaštams, „viduriniam“ žmogui gali būti sunku sutaupyti net 10 proc. pajamų, tačiau didesnes pajamas gaunantiems tai tampa realiau, jei jie suvaldo „gyvenimo būdo infliaciją“.

Kiek išleidžiama ir ar yra iš ko taupyti?

Remiantis namų ūkių biudžetų duomenimis, dalis žmonių teoriškai galėtų atidėti tam tikrą sumą po būtinų išlaidų, tačiau autorius pabrėžia, kad būtinos išlaidos nėra visas gyvenimas: realybėje yra ir pramogos, norai bei papildomos išlaidos. Todėl, vertinant galimybes siekti finansinės laisvės, svarbu matyti visą vaizdą, o ne tik „minimumą“.

Autoriaus prielaida: maždaug 20–30 proc. žmonių gali turėti galimybę taupyti apie 30–40 proc. pajamų. Tokiu atveju finansinė nepriklausomybė dar iki įprastos pensijos (pavyzdžiui, apie 45–50 metus) tampa įmanoma.

Didžiausia bėda – santaupos neinvestuojamos

Autorius akcentuoja problemą: net ir taupantys žmonės dažnai nežino, ką daryti su pinigais. Dalis lėšų laikoma banko sąskaitose, terminuotuose indėliuose ar grynaisiais, kurie per ilgą laiką gali pralaimėti infliacijai. Jo nuomone, investuoti reikia ne tik dėl finansinės nepriklausomybės, bet ir tam, kad santaupų vertės „nesuvalgytų“ kainų augimas.

Kaip santykinai mažiau kintančią priemonę kovai su infliacija autorius mini taupymo priemones, kurių grąža susieta su infliacija, tačiau pabrėžia: planuojant ilgą gyvenimą iš kapitalo (30–60 metų) dažniausiai nepakanka vien konservatyvių priemonių. Ilgam laikotarpiui dažniausiai reikia portfelio, kuriame reikšmingą dalį sudaro akcijos arba plačiai diversifikuoti fondai.

Taupymas ir investavimas: kuris svarbesnis?

Autorius aiškina, kad taupymo norma ir investicijų grąža veikia kartu, tačiau jų svarba priklauso nuo situacijos. Jei žmogus sugeba sutaupyti itin didelę pajamų dalį, kelias į tikslą gali būti trumpas net ir esant kuklesnei investicijų grąžai. Tačiau kai taupymo norma mažesnė, investicijų grąža gali smarkiai pagreitinti procesą.

Kartu pabrėžiama „skaudi tiesa“: jei atidedama tik 10–20 proc. pajamų, ankstyva finansinė nepriklausomybė dažniausiai bus nepasiekiama, nes būtų reikalinga nerealistiškai didelė ir pastovi investicijų grąža. Vis dėlto net ir tuomet įmanoma paspartinti pensiją keleriais metais – tai jau taip pat reikšmingas rezultatas.

Kiek kapitalo reikia finansinei nepriklausomybei?

Autorius pabrėžia: vieno universalaus atsakymo nėra, nes tai labai asmeniška ir priklauso nuo išlaidų lygio. Jis grįžta prie „saugios išėmimo normos“ (SWR) – procento, kurį kasmet galima išsiimti iš portfelio taip, kad kapitalas tikėtina „atlaikytų“ ilgą laiką.

Kaip atsargesnę prielaidą autorius siūlo 3 proc. SWR, o tai reiškia, kad reikėtų sukaupti apie 33,3 karto didesnę sumą nei metinės išlaidos. Tokia prielaida, jo vertinimu, geriau atspindi gyvenimą už JAV ribų, globalų investavimą ir tai, kad daugelis renkasi ne 100 proc. akcijų portfelį, o labiau subalansuotą.

Įvardijamas principas paprastas: kuo didesnės mėnesinės išlaidos, tuo daugiau kapitalo reikia. Autorius atkreipia dėmesį, kad skaičiuojamas būtent investuoto kapitalo dydis, o ne, pavyzdžiui, būsto, kuriame gyvenama, vertė.

4 proc. taisyklė ir jos ribotumai

Tekste aptariami tyrimai, iš kurių kilo 4 proc. taisyklė, ir nurodoma, kad joje yra nemažai apribojimų: analizuotos JAV rinkos, konkretūs istoriniai laikotarpiai ir dažniausiai iki 30 metų trukmės scenarijai. Autorius pabrėžia, kad išplėtus požiūrį globaliai ir nagrinėjant ilgesnį laikotarpį, „saugus“ išėmimo procentas gali būti mažesnis.

Taip pat pažymima, kad pernelyg konservatyvus portfelis, paremtas vien obligacijomis, ilguoju laikotarpiu gali nebeatlaikyti planuojamų išėmimų. Išvada – norint daug metų gyventi iš kapitalo, dažniausiai būtina turėti bent dalinai rizikingą portfelį, kuriame akcijos sudaro reikšmingą dalį.

Kaip investuoti siekiant FIRE?

Autorius teigia, kad investavimas kelyje į FIRE neturėtų iš esmės skirtis nuo „įprasto“ ilgalaikio investavimo. Vis dėlto išskiriamos kelios taisyklės, kurios ypač svarbios, kai tikslas – ilgus metus gyventi iš kapitalo.

• Diversifikacija. Nesiremti viena rinka ar vienu regionu, nes skirtingų šalių istoriniai rezultatai labai skyrėsi.
• Realistiški lūkesčiai. Negalima remtis prielaida, kad ateities grąža bus tokia pati kaip praeities. Reikšmę turi ir sėkmė, ir nesėkmė, ypač konkrečiu laikotarpiu.
• Maži kaštai. Dideli mokesčiai ilgainiui tampa tarsi papildomas „išėmimas“ iš kapitalo, kuris mažina galutinį rezultatą.

Kas po FIRE: gyvenimo planas svarbesnis nei skaičiai

Autorius perspėja: pereiti į ankstyvą finansinę nepriklausomybę be aiškaus gyvenimo plano – bloga idėja. Vien „keliausiu“ dažniausiai nėra pakankamas atsakymas, nes ilgainiui žmonėms reikia prasmės ir tikslo.

Kaip galimus tikslus jis mini laiką šeimai, pomėgius, sportą, kūrybą, labdarą, darbą dėl prasmės, o ne dėl atlygio, arba dalinį užimtumą. Pabrėžiama, kad finansinė laisvė nereikalauja mesti darbą – ji tiesiog suteikia tokią galimybę be finansinio skausmo.

Apibendrinimas

Autorius apibendrina, kad finansinė nepriklausomybė yra ambicingas planas, o ankstyva finansinė nepriklausomybė dažniausiai pasiekiama tiems, kurie arba daug uždirba, arba geba gyventi neišleisdami didžiosios pajamų dalies. Svarbiausi elementai: aiškus planas, tikslinės sumos nustatymas, išlaidų kontrolė, nuoseklus taupymas ir protingas investavimas.

Galiausiai autorius ragina įvertinti savo situaciją blaiviai: net jei FIRE atrodo per ambicinga, FIRL ar bent tvirto finansinio saugumo sukūrimas daugeliui yra realus ir gyvenimą keičiančiai naudingas tikslas.