Baltijos šalių ekonomikos demonstruoja atsparumą ir lankstumą daugelio neigiamų išorės veiksnių akivaizdoje. Padidėjęs geopolitinis neapibrėžtumas, pasaulinės prekybos sutrikimai, energijos kainų ir palūkanų normų šokai bei ekonominė stagnacija pagrindiniuose eksporto partneriuose laikinai stabdė mažų atvirų Baltijos šalių ekonomikų ekonominę plėtrą.

Visos trys Baltijos šalių ekonomikos 2025 m. augo teigiamai, nors šalių lygmeniu išliko pastebimų skirtumų. Lietuvos ekonomika išlaikė lyderio pozicijas ir augo 2,9 proc., po to sekė Latvija (2,1 proc.) ir Estija (0,6 proc.), kurios po 3 metus trukusios recesijos grįžo į augimo kelią.

Prognozuojame, kad Baltijos šalių ekonomikos augimas 2026 m. paspartės dėl spartaus privataus vartojimo augimo, palankių fiskalinių sąlygų ir gerėjančių pagrindinių eksporto partnerių, ypač Skandinavijos šalių, perspektyvų.

Manome, kad pastaruoju metu pasaulinių energijos kainų šuolis, kurį sukėlė karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose, nesustabdys Baltijos šalių ekonomikos nuo augimo trajektorijos, nors kelias į priekį taps duobėtas.

Ekonomikos augimo tempai 2027–2028 m. išliks didesni, palyginti su euro zonos vidurkiu, todėl ekonominės konvergencijos procesai tęsis.

Tikimasi, kad ilgalaikėje perspektyvoje Baltijos šalių ekonomika susidurs su iššūkiais, susijusiais su demografiniais pokyčiais ir sąnaudų konkurencingumo išlaikymu. Todėl jų augimas ateityje vis labiau priklausys nuo investicijų į aukštųjų technologijų gamybos ir paslaugų pramonę, taip pat nuo tvirtos politikos, skatinančios aukštos kvalifikacijos imigraciją.

Baltijos šalių augimo lyderiai apsikeis vietomis

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva demonstravo sparčiausią ekonomikos augimą tarp Baltijos šalių. Dinamiška ir gerai diversifikuota Lietuvos ekonomika išvengė recesijos pandeminiais 2020‑aisiais bei 2022–2024 metų laikotarpiu.

Lietuvos ekonomika šiuo metu yra 37 proc. didesnė nei prieš dešimtmetį – tai įspūdingas pasiekimas, turint omenyje, kad Estijos ir Latvijos ekonomika per pastarąjį dešimtmetį augo atitinkamai 19 proc. ir 18 proc. (ES ekonomika augo 17 proc.).

Vertinant nominaliai, Lietuvos ekonomika (84,1 mlrd. eurų) tapo beveik tokia pat didelė kaip Latvijos ir Estijos ekonomikos kartu sudėjus (84,6), o prieš dešimtmetį ji buvo 16 proc. mažesnė.

Be to, Vilnius 2024 m. tapo turtingiausiu Baltijos regionu (vertinant pagal nominalų BVP vienam gyventojui), aplenkdamas Taliną, o 2025 m. Vilnius aplenkė Rygą ir tapo daugiausiai gyventojų turinčia sostine. Todėl pastaruosius dešimt metų galima vadinti Lietuvos auksiniu dešimtmečiu.

Prognozuojama, kad 2026 metais Lietuvos ekonomika augs 3,6 proc. – žymiai sparčiau nei Latvijos (2,5 proc.) ir Estijos (2 proc.), tačiau 2026 metai, tikėtina, bus paskutiniai Lietuvos ekonominio augimo lyderystės Baltijos šalyse metai.

Taip yra todėl, kad Lietuvos ekonomikos augimas taps vis mažiau tvarus dėl laikinai įsiliesiančio lėšų srauto iš antros pensijų pakopos, kurios, kaip tikimasi, sukels reikšmingą, bet trumpalaikį vartojimo ir infliacijos šuolį, po kurio seks nuosmukis.

Rekordiškai didelis ES lėšų antplūdis ir didelės investicijos į gynybos infrastruktūrą dar labiau paaštrins pakilimo ir nuosmukio ciklą. Todėl prognozuojama, kad Lietuvos ekonomikos augimas 2027 metais sulėtės iki 2,2 proc., o 2028 metais dar labiau sulėtės iki 1,2 proc.

Be to, tikimasi, kad artėjantis pakilimo ir nuosmukio ciklas padidins infliaciją, kuri gali pakenkti ilgalaikiam Lietuvos konkurencingumui. Dėl to auksinį Lietuvos dešimtmetį gali pakeisti ilgesnis lėtesnio ekonomikos augimo etapas.

Baltijos šalių ekonomikos augimo lyderės estafetę 2027 metais perims Latvija, kurios ekonomika augs 3,2 proc. Latvijos ekonomika, dažnai vadinama „miegančiąja gražuole”, bunda dėl didelių investicijų į gamybos sektorių ir gyvybingos aukštų technologijų paslaugų sektoriaus.

Tikimasi, kad investicijų augimas išliks spartus dėl ES lėšų ir išlaidų gynybai antplūdžio, o eksportas taip pat atsigaus atsižvelgiant į teigiamas pagrindinių eksporto partnerių ekonomines perspektyvas. Latvija taip pat siekia pritraukti aukštųjų technologijų paslaugų (pvz., fintech) ir transporto sektoriaus įmones, siūlydama palankesnę reguliacinę aplinką, mokestines bei kitas ekonomines paskatas.

Pažymėtina, kad Latvija ir toliau bus vienintelė Baltijos šalis, kuri išlaikys funkcionuojančią antrąją pensijų pakopos sistemą, tokiu būdu padidindama ilgalaikį šios šalies finansinį stabilumą.

Tikimasi, kad Estija palaipsniui atsigaus ir 2028 metais gali tapti sparčiausiai augančia Baltijos šalių ekonomika. Estija išeina iš užsitęsusio lėto augimo laikotarpio, kuriam būdinga fiskalinė konsolidacija (pvz., Estija padidino PVM tarifą nuo 20 proc. iki 22 proc. 2024 m. sausio mėn., o vėliau iki 24 proc. 2025 m. liepą, o 2025 m. sausį padidino gyventojų pajamų mokestį ir pelno dividendų mokestį nuo 20 proc. iki 22 proc.), anemišku ekonomikos augimu pagrindinėse eksporto partnerėse (Suomija, Švedijoje) ir žemas verslo ir vartotojų pasitikėjimas.

Estija neseniai atšaukė planus toliau didinti pajamų mokesčius (nuo 22 proc. iki 24 proc.) ir pakeitė pajamų neapmokestinimo sistemą, įvesdama universalią neapmokestinamąją mėnesinę išmoką (700 eurų), kuri, kaip tikimasi, suteiks postūmį Estijos ekonomikai.

Eksportas taip pat turėtų įgauti pagreitį, nes atsigauna Švedijos ir Suomijos – pagrindinių Estijos eksporto rinkų – augimas. Išlaidos gynybai ir naujausi mokesčių koregavimai didina biudžeto deficitą ir skolos lygį, tačiau tai neturėtų padidinti fiskalinės rizikos, turint omenyje, kad Estijos valstybės skolos lygis yra žemiausias ES.

Estija neseniai paskelbė ambicingą planą iki 2030 m. išplėsti savo ekonomiką 25 proc., o iki 2035 m. – 50 proc. Tikslas – sistemingai plėtoti ir pritaikyti dirbtinį intelektą, siekiant iš esmės padidinti ekonomikos produktyvumą (sveikatos priežiūros, švietimo, energetikos, transporto, gynybos pramonės ir saugumo srityse), siekiant tapti konkurencinga, žiniomis grįsta ir klimatui neutralia ekonomika.

Vis dėlto Estijos gamybos bazė per pastarąjį dešimtmetį susilpnėjo, todėl kurį laiką teks pasikliauti aukštųjų technologijų paslaugų sektoriumi ir atsigaunančiu vartojimu.

Infliacija

Infliacija gerokai sumažėjo nuo 2022–2023 metais pasiekto piko, tačiau infliacija visose Baltijos šalyse tebėra struktūriškai didesnė už euro zonos vidurkį dėl didesnio vidaus kainų spaudimo, ypač paslaugų ir maisto produktų.

Per pastaruosius penkerius metus Baltijos šalių ekonomikos pademonstravo reikšmingą kainų lygio konvergenciją su Europos Sąjungos vidurkiu, o kai kuriose prekių kategorijose kainų lygis šiuo metu jau viršija ES vidurkį.

Pavyzdžiui, maisto kainų lygis visose Baltijos šalyse yra didesnės nei ES vidurkis: Estijoje kainos yra 9 proc. didesnės, Latvijoje – 4 proc., o Lietuvoje – 2 proc. didesnės nei Europos Sąjungoje. Tikimasi, kad kainos Baltijos šalyse dar kurį laiką augs sparčiau nei vidutiniškai ES, atsižvelgiant į spartų darbo užmokesčio augimą ir tebesitęsiančią kainų konvergenciją paslaugų sektoriuje.

Dabartinis pasaulinių energijos kainų šuolis gali paspartinti ir kitų prekių bei paslaugų kainų augimą, tad Baltijos šalys netolimoje ateityje gali tapti vienos brangiausių ES.

Žvelgiant iš teigiamos perspektyvos, vis didesnę elektros ir šilumos energijos dalį Baltijos šalys pasigamina iš atsinaujinančių išteklių, kurių kainas lemia regioniniai veiksniai (pvz. klimatinės sąlygos), o ne pasauliniai naftos ir gamtinių dujų kainų šuoliai. Tad saulės, vėjo ir vandens kiekis šiuo metu daro didesnį poveikį Baltijos šalių elektros kainoms, nei Hormūzo sąsiaurio pralaidumas.

Prognozuojama, kad 2026 m. Lietuvoje infliacija bus didžiausia tarp Baltijos šalių, kurią daugiausia lems iš antrosios pensijų pakopos įsiliesiantys pinigai į ekonomiką. Vidutinė metinė infliacija Lietuvoje gali siekti 5,0 proc., palyginti su 3,8 proc. 2025 m. Estijoje, priešingai, prognozuojama, kad infliacija gerokai sumažės (nuo 4,8 proc. 2025 m. iki 3 proc. 2026 m.), nes sumažės PVM ir kitų mokesčių didinimo poveikis.

Latvijoje infliacija turėtų išlikti palyginti stabili. Tačiau išlieka tikimybė, kad užsitęsęs pasaulinis energijos kainų šokas gali sukelti pakopinį infliacinį poveikį, dėl kurio infliacinis spaudimas gali būti didesnis. Prognozuojama, kad 2027 m. infliacija sumažės ir išliks 2–3 proc. ribose.

Planuojamas ATLPS 2 įvedimas 2028 m. galėtų prisidėti prie papildomo infliacinio spaudimo, nes numatoma, kad dėl to padidės išlaidos, susijusios su išmetamųjų teršalų kiekiu ir energijos suvartojimu, tačiau gali būti, kad jo įgyvendinimas bus atidėtas arba bus įvestos tam tikros korekcijos.

Darbo rinka

Darbo užmokesčio augimas Baltijos šalyse pamažu lėtėja, tačiau darbo rinka išlieka įtempta. Pagrindinis iššūkis yra tas, kad darbo užmokestis auga sparčiau nei produktyvumas. Dėl to darbo užmokesčio ir BVP santykis visose trijose Baltijos šalyse dabar viršija ES vidurkį, o tai rodo padidėjusį spaudimą darbo sąnaudoms ir mažėjantį tarptautinį konkurencingumą.

Nors nominaliojo darbo užmokesčio augimas lėtėja nuo popandeminio piko, jis ir toliau yra aukštas pagal istorinius standartus. Darbo užmokesčio augimą palaiko ir darbo jėgos trūkumas, dėl kurio įmonės yra linkusios „kaupti“ darbuotojus.

Lietuvoje pastaraisiais metais darbo užmokestis augo sparčiausiai, lyginant su Latvija ir Estija. Tikimasi, kad Lietuva lyderystę išlaikys ir 2026 m., o galbūt – 2027 m., nes darbo užmokesčio augimą skatins spartus minimalaus darbo užmokesčio augimas, didėjantis vidaus infliacinis spaudimas ir antrosios pensijų pakopos pinigų antplūdis.

2028 m. prognozuojamas ženklus darbo užmokesčio augimo sulėtėjimas (iki 4 %), išnykus laikiniems augimo veiksniams ir sumažėjus infliacijai.

Latvijoje darbo užmokesčio augimas sulėtės nuosaikiau, o Estijoje darbo užmokesčio augimas prognozuojamu laikotarpiu turėtų išlikti gana stabilus ir siekti 5 proc. 2026 m. darbo užmokesčio augimą Estijoje daugiausia skatins viešasis sektorius, 2027 m. tikimasi paskatinimo iš artėjančių rinkimų, o 2028 m. pagrindinis vaidmuo turėtų tekti privačiam sektoriui.

Tikimasi, kad nedarbo lygis visose trijose Baltijos šalyse iš esmės išliks stabilus, o nedarbo lygio ir užimtumo dinamikai vis didesnį poveikį darys imigracijos politika bei imigrantų integracijos efektyvumas.

Rezultatams įtakos turės ir įmonių sprendimai išlaikyti darbuotojus, kad ateityje būtų išvengta galimo jų trūkumo. Imigrantų įsiliejimas į darbo rinką padėjo kiek sušvelninti darbo jėgos trūkumą, tačiau iš esmės darbo rinka tebėra įtempta dėl mažėjančio darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus.

Naujų darbo rinkos dalyvių srautas yra gerokai mažesnis nei iš darbo išeinančių asmenų skaičius, ypač Latvijoje ir Lietuvoje. Todėl būsima darbo rinkos dinamika labiau priklausys nuo imigracijos politikos ir aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimo ir išlaikymo strategijų veiksmingumo.

Nekilnojamojo turto rinka

Gyvenamojo būsto rinka išlieka aktyvi visose trijose Baltijos šalyse 2025 m. pasižymėjo dideliu sandorių skaičiumi, kainų augimu, naujos plėtros skatinimu ir aktyviu būsto finansavimu. Lietuva išsiskiria dinamiškais pokyčiais, kuriuos lemia antros pakopos pensijų fondų antplūdis, didelis vartotojų pasitikėjimas ir didelis noras investuoti į būstą.

Prognozuojama, kad Lietuvoje būsto rinkos aktyvumas visus 2026 metus išliks itin aukštas. Tačiau dėl numatomo lėtesnio ekonomikos augimo 2028 m. numatomas ryškesnis aktyvumo sumažėjimas. Latvija išsiskiria tuo, kad siūlo įperkamiausią būstą, taip padidindama rinkos tvarumą ir suteikdama didesnį potencialą ateityje.

Todėl prognozuojamu laikotarpiu tikimasi didelio aktyvumo Latvijos būsto rinkoje ir pagrįsto kainų augimo. Estijos būsto rinka tampa aktyvesnė, nes pagerėjo nekilnojamojo turto perkamoji galia ir stabilizavosi pinigų rinkos palūkanų normos.

Komercinio nekilnojamojo turto sektorius susiduria su iššūkiais, nes užsienio investicijos Baltijos šalių rinkoje beveik išdžiūvo. 2015‑2019 m. užsienio kapitalas sudarė beveik 50 proc. visų investicijų į Baltijos šalių komercinį nekilnojamąjį turtą – pastaraisiais metais ši dalis sumažėjo iki 10‑20 proc.

Laimei, vietiniai investuotojai išlieka aktyvūs ir iš esmės kompensavo užsienio kapitalo nuosmukį. Panašios tendencijos yra ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, išskyrus Lenkiją, kuri ir toliau pritraukia nemažą kiekį užsienio kapitalo.

Taip pat vyksta pokyčiai pagal sektorius: mažėja investicijos į biurus (paklausos trūkumas) ir sandėliavimo patalpas (pasiūlos perteklius), o investicijos į mažmeninę prekybą ir gamybą auga. Ateities tendencijos didele dalimi priklausys nuo geopolitinių rizikų ir Baltijos šalių ekonominės plėtros perspektyvų vertinimo.

Lentelė. Pagrindiniai ekonominiai rodikliai