Pastaraisiais metais Europoje vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti žemyno saugumą ir mažinti priklausomybę nuo JAV branduolinio atgrasymo. Vokietijos kanclerio Fridricho Merzo ir Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono slapti pokalbiai dėl bendros europinės branduolinio „skėčio“ koncepcijos rodo, kad diskusijos iš teorinio lygmens pamažu persikelia į praktinę politinę darbotvarkę.
Vokietijos kancleris Fridrichas Merzas surengė konfidencialias derybas su Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu dėl bendro europinio branduolinio „skėčio“. Pasak jo, tokį žingsnį paskatino augantis Europos susirūpinimas tuo, kad ilgalaikiai JAV saugumo įsipareigojimai atsidūrė po klaustuku Donaldo Trumpo administracijos laikotarpiu ir po jo.
Kalbėdamas Miuncheno saugumo konferencijoje, Merzas pabrėžė, kad derybos dėl bendro branduolinio atgrasymo nereiškia, jog Europa nebenori remtis NATO teikiama apsauga. Priešingai – tai turėtų būti suprantama kaip siekis sustiprinti savo pačios gynybinius pajėgumus ir padidinti strateginį savarankiškumą.
Priminta, kad anksčiau Vokietijos kancleris jau buvo pareiškęs esąs atviras Prancūzijos branduolinio atgrasymo potencialo išplėtimui Europoje. Paryžius yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, turinti savo branduolinį arsenalą ir strateginį atgrasymo pajėgumą.
Vokietija, kuri pagal tarptautinius susitarimus negali turėti savo branduolinio ginklo, tradiciškai rėmėsi JAV „branduoliniu skėčiu“, įtvirtintu jos naryste NATO. Ši schema dešimtmečius buvo Europos saugumo architektūros dalis, tačiau politiniai pokyčiai JAV verčia ES šalis rimčiau svarstyti alternatyvas.
Merzas perspėjo, kad didžiųjų galių politikos eroje laisvės, ilgą laiką laikytos savaime suprantamomis, vis labiau atsiduria pavojuje. Pasak jo, nauja geopolitinė realybė reikalauja iš Europos valstybių didesnio pasirengimo pokyčiams, sukrėtimams ir netgi aukoms.
„Tai pareikalaus iš mūsų pasirengimo pokyčiams, sukrėtimams ir, taip, net aukoms“, – pabrėžė Vokietijos kancleris, ragindamas europiečius suvokti atsakomybę už savo saugumą ir nebesiremti vien išorinių partnerių garantijomis.
Pastaruoju metu vis dažniau pabrėžiama, kad Europa pirmą kartą nuo Šaltojo karo pabaigos rimtai svarsto galimybę kurti nuosavą branduolinio atgrasymo potencialą. Tokios diskusijos ypač suintensyvėjo Rusijai atvirai šantažuojant branduoliniu ginklu, žlungant JAV ir Rusijos ginklų kontrolės susitarimams bei didėjant neapibrėžtumui dėl JAV politinės linijos tęstinumo.
Visoje Europos politinėje erdvėje stiprėja suvokimas, kad branduolinio atgrasymo klausimas nebėra vien teorinė ar ilgalaikė strateginė dilema. Tai tampa konkrečia politine užduotimi, kuriai Vokietijos ir Prancūzijos dialogas gali tapti atspirties tašku, formuojant naują, labiau europietišką saugumo modelį.
