Artėjant vasaros kelionių piko pradžiai, kai Europoje degalų poreikis pasiekia aukščiausią tašką, rinkose tvyro neapibrėžtumas.

Dėl sudėtingos geopolitinės situacijos tradiciniuose naftos gavybos regionuose Artimuosiuose Rytuose, didelė dalis Europos ir Azijos valstybių susiduria su potencialiais naftos tiekimo iššūkiais.

Tačiau kol daugybė šalių karštligiškai ieško būdų, kaip stabilizuoti pašokusias degalų kainas vidaus rinkose, Baltijos šalių regionas svarbiausią iššūkį pasitinka turėdamas kritiškai svarbią atramą.

Lietuva – savarankiška valstybė

Jeigu tokios Vakarų Europos valstybės, kaip Vokietija ar Prancūzija, degalų tiekimą dažniausiai patiki tarptautiniams logistikos centrams, kurie tiesiog perskirsto atplukdytą produkciją, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla – didžiausia regione – Lietuvos ir kaimyninių valstybių degalines bei oro uostus aprūpina tiesiogiai.

Būtent ši bendrovės „Orlen Lietuva“ valdoma gamykla veikia kaip saugiklis – ji užtikrina, kad net ir kaistant geopolitinei padėčiai Baltijos šalių regione veikiančios degalinės ir oro uostai nepritrūktų degalų. Šimto procentų garantijos negali suteikti niekas, tačiau dabartinėmis sąlygomis gamykla Mažeikiuose yra pagrindinis regiono saugiklis, o kartu su privalomomis atsargomis ir importo logistika reikšmingai sumažina realaus fizinio trūkumo riziką.

Tačiau tam, kad gamykla veiktų, būtinas nepertraukiamas žaliavų tiekimas. „Orlen“ grupė šiuo metu yra diversifikavusi naftos tiekimą ir žaliavą perka iš Šiaurės jūroje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje veikiančių tiekėjų.

Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) pabrėžia, kad, siekiant išvengti bet kokių sutrikimų, valstybėms būtina patikimai veikianti infrastruktūra. Štai Lietuvoje būtinos infrastruktūros pagrindas yra Būtingės naftos terminalas, galintis per metus priimti 14 mln. tonų reikiamos žaliavos. Vytauto Didžiojo universiteto akademikas Juozas Augutis pabrėžia, kad būtent šis terminalas leido regionui išsivaduoti iš Rytų kaimynų įtakos.

„Lietuva ir kitos Baltijos šalys dėjo didžiules pastangas energetiniam saugumui stiprinti. Joms tai pavyko. Pirmiausia buvo atsisakyta tiesioginio naftos tiekimo per Rusijos „Družbos“ naftotiekį, kai buvo pastatytas Būtingės terminalas“, – pastebi ekspertas.

Nors Būtingės terminalas yra pagrindiniai regiono vartai į žaliavų rinkas, šiuolaikinė geopolitinė padėtis reikalauja ne tik pajėgumų, bet ir maksimalaus atsparumo. Akademikas J. Augutis perspėja, kad valstybė privalo turėti atsarginį kelią.

Nepriklausomybės garantas

Tokiu strateginiu saugikliu Lietuvai tampa Mockavos terminalas. Tai unikali infrastruktūros jungtis pasienyje, kur susitinka europinė ir plačioji geležinkelio vėžės. Anot J. Augučio, ši vieta veikia kaip „energetinis tiltas“ su Vakarais.

„Kaip rodo Ukrainos patirtis, būtent geležinkeliai yra atspariausia transporto rūšis – net ir patyrę pažeidimų, jie atstatomi nepalyginamai greičiau nei kita infrastruktūra. Mockavos terminalas mums garantuoja, kad net ir užsidarius jūrų keliams, degalai ir kritiniai kroviniai iš Vakarų Europos mus pasieks sausuma, visiškai aplenkdami bet kokią Rytų kaimynų įtaką ar jų kontroliuojamą logistiką“, – pabrėžia akademikas.

Pasak eksperto, šis terminalas paverčia Lietuvą nebe energetine sala, o visaverte Europos logistikos grandinės dalimi, kur saugumas užtikrinamas per diversifikaciją – turint ir priėjimą prie jūros, ir tvirtą sausumos jungtį.

Dar vienas svarbus saugiklis – alternatyvūs naftos produktų importo kanalai. Klaipėdos skystųjų energijos produktų terminalas gali priimti, saugoti ir krauti benziną, dyzeliną, reaktyvinį kurą, žibalą bei biokomponentus. Jo bendra talpa siekia apie 570 tūkst. m³, o metinis pralaidumas – iki 8 mln. tonų.

Visa ši infrastruktūra užtikrina stabilų išteklių tiekimą valstybei. Tačiau šiandien energetinės nepriklausomybės tikslus reikia suderinti su griežtėjančiais aplinkosauginiais reikalavimais. Ir vienas didžiausių iššūkių tenka aviacijos sektoriui.

Nauji reikalavimai mažina taršą

Kaip ir automobilių ar sunkiosios technikos sektoriui, taip ir aviacijai tenka prisitaikyti prie naujų Europos Sąjungos aplinkosaugos taisyklių. Vadovaujantis „ReFuelEU Aviation“ reglamentu, įprastuose aviaciniuose degaluose privalo būti bent 2 proc. tvariųjų degalų (SAF) priemaišų.

Cheminėmis savybėmis šie degalai visiškai prilygsta įprastiems reaktyviniams degalams, tačiau iš esmės skiriasi jų kilmė – jie gaminami iš atsinaujinančių išteklių, pavyzdžiui, panaudoto kepimo aliejaus ar kitų organinių atliekų. Kadangi tvarūs degalai anglies dvideginio išmetimą sumažina iki 80–90 proc., jie laikomi pagrindiniu įrankiu kovojant su klimato kaita. Reaguodama į šiuos pokyčius, bendrovė „Orlen Lietuva“ dar praėjusį rudenį pradėjo oficialiai tiekti SAF degalus Baltijos šalims.

Nors galutinis produktas paruošiamas Mažeikiuose ir vėliau pasiekia Vilniaus, Kauno, Palangos bei kaimyninių Rygos ir Talino oro uostų orlaivius, tvarių komponentų logistikos grandinė nusidriekia per pusę pasaulio – jie laivais atkeliauja iš Roterdamo ar net Singapūro. Naujoms Europos Sąjungos taisyklėms ruošėsi ne tik degalų gamintojai, bet ir Lietuvos oro uostai, siekiantys iki 2050 m. tapti klimatui neutraliomis organizacijomis.

Uostų atstovų teigimu, techninis pasirengimas tokiam pokyčiui nevyksta per naktį, todėl namų darbai buvo atlikti gerokai anksčiau.

„Lietuvos oro uostų pareiga yra užtikrinti infrastruktūrą, kad tvarūs aviaciniai degalai galėtų būti sėkmingai tiekiami. Kartu su partneriais dar prieš kelerius metus paruošėme talpyklas SAF degalams priimti, laikyti ir pildyti į orlaivius“, – sako Lietuvos oro uostų (LTOU) atstovas ryšiams su žiniasklaida Martynas Jaugelavičius.

Nors komerciniuose skrydžiuose kol kas naudojama tik nedidelė tvariųjų degalų dalis, dėl didžiulio skrydžių intensyvumo į aplinką jau dabar patenka dešimtis tūkstančių tonų mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ilgalaikėje perspektyvoje šis technologinis pokytis atneš dar reikšmingesnį rezultatą – skaičiuojama, kad dėl visuotinio perėjimo prie tvarių degalų iki 2050 m. anglies dvideginio emisijas pavyks sumažinti daugiau nei 60 proc., palyginti su 1990 m. lygiu.

Vis dėlto, svarbiausias sklandžiai veikiančios tiekimo grandinės – aprūpinančios tiek antžeminį transportą, tiek orlaivius – laimėjimas yra kompleksinis valstybės atsparumas išoriniams veiksniams. Turėdama Būtingės naftos terminalo, Mockavos logistikos mazgo ir „Orlen Lietuva“ gamyklos infrastruktūrą, Lietuva gali ne tik ryžtingai žengti žaliosios transformacijos link, bet ir išlikti mažiau paveiki pasaulinėms krizėms bei atsiribojusi nuo Rusijos energetinės įtakos.