Karas Irane pasaulio septynias pažangiausias ekonomikas pastūmėjo prie paprasčiausios strategijos – laukti. Briuselyje vis garsiau kalbama, kad sprendimų priėmėjų galimybės ribotos, o energijos rinkose auganti įtampa gali greitai persimesti į kainas ir infliaciją.

Pirmadienį Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos, JAV ir Jungtinės Karalystės finansų ir energetikos ministrai bei centrinių bankų vadovai surengė iki šiol neregėtą bendrą posėdį, siekdami suderinti atsaką į krizę Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto susitikimo rezultatas apsiribojo bendru pareiškimu, kuriame šalys paragino kitas valstybes neskelbti nepagrįstų angliavandenilių ir susijusių produktų eksporto ribojimų.

Pasak posėdyje dalyvavusių pareigūnų, didžiausią nerimą kelia neapibrėžtumas – niekas negali pasakyti, kiek tęsis karas ir kiek dar labiau sutriks energijos tiekimo grandinės. Tuo pat metu Europos vyriausybių manevro laisvę mažina ir ankstesnės krizės: po pandemijos bei Rusijos sukelto energetikos šoko daugelyje sostinių padidėjo skola, o biudžetai tapo griežtesni.

Kol G7 bandė rasti bendrą liniją, JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai skelbė dviprasmiškus signalus apie galimas derybas su Iranu. Jo pareiškimai internete buvo lydimi grasinimų, jei nebus pasiektas susitarimas ir jei Hormūzo sąsiauris nebus „atvertas verslui“.

Įtampa regione sparčiai atsispindi rinkose. Po Irano veiksmų prieš laivybą Hormūzo sąsiauryje, per kurį keliauja didelė dalis pasaulinės naftos, apie 20 proc. pasaulio naftos tiekimo esą tapo smarkiai ribotas. Dėl to naftos kaina pirmadienį buvo pakilusi iki 116 JAV dolerių už barelį. Tuo pat metu Kinija, siekdama sušvelninti galimą energijos trūkumą, ėmė kaupti iškastinio kuro atsargas, taip dar labiau didindama spaudimą pasaulinei pasiūlai.

G7 pareiškime, nepaisant pažadų „imtis visų būtinų priemonių“, konkrečių veiksmų buvo mažai. Tai jau antras kartas šį mėnesį, kai grupė kartoja analogišką raginimą, ir tai parodo, kaip ribotai turtingosios valstybės gali apsisaugoti nuo konflikto, kurio pačios nepradėjo.

Prancūzija, šiuo metu pirmininkaujanti G7, pabrėžė, kad pats susitikimo faktas ir bendrų prioritetų derinimas jau yra pasiekimas. Prancūzijos ekonomikos ministerijos atstovas žurnalistams teigė, kad toks formatas, dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms, ypač amerikiečiams, yra reikšmingas.

Europos Komisija anksčiau perspėjo, kad užsitęsus krizei didėja tikimybė Europai susidurti su pavojingu stagnuojančio augimo ir aukštos infliacijos deriniu, vadinamu stagfliacija. Sprendimų priėmėjams tai ypač sudėtinga, nes po ankstesnių sukrėtimų fiskalinės galimybės ribotos, o skolinimosi kaštai yra išaugę.

Net Vokietija, didžiausia Europos Sąjungos ekonomika, patiria spaudimą: šalies vidaus diskusijose kritikuojama, kad infrastruktūros finansavimo skolinimasis tampa būdu užlopyti biudžeto spragas. Tai dar labiau apsunkina galimybes reaguoti į dar vieną energetikos sukrėtimą.

„Jei Irano karas peraugtų į didelį regioninį konfliktą, jis galėtų užkrauti Vokietijai ir Europai dar didesnę naštą – tokią, kokią neseniai patyrėme per Covid pandemiją arba Ukrainos karo pradžioje. Geriausia būtų, kad šis karas baigtųsi kuo greičiau“, – Berlyne sakė Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas.

Europos Komisija žada pristatyti priemonių rinkinį, kuriuo būtų siekiama pažaboti šuoliuojančias energijos kainas. Tarp svarstomų idėjų – didesnės apimties anglies rinkos rezervo panaudojimas, maždaug 30 mlrd. eurų dekarbonizacijos fondo kūrimas, taip pat mokesčių mažinimas ir energetinių rinkliavų peržiūra.

Vis dėlto Europos Komisija ne kartą pabrėžė, kad plataus masto viešųjų išlaidų ribojimų atlaisvinimo neplanuoja, nebent ekonomika patirtų ypač staigų nuosmukį. Vyriausybėms rekomenduojama trumpuoju laikotarpiu taikliau remti pažeidžiamiausius gyventojus ir verslus.

Padėtis nepatogi ir Europos Centriniam Bankui. Po keturių savaičių jo Valdančioji taryba turės spręsti dėl palūkanų normų krypties, siekiant išvengti 2022 metų scenarijaus, kai infliacija sparčiai įsibėgėjo. Tačiau palūkanų didinimas slopina ekonomiką ir didina recesijos riziką.

ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane’as pirmadienį Airijos transliuotojui „RTE“ teigė, kad sprendžiant reikės vertinti platesnį poveikį ekonomikai, nes 2026-ieji skiriasi nuo 2022-ųjų: nebeliko stipraus ekonomikos atsigavimo po pandemijos, o darbo rinka tapo švelnesnė. Pasak jo, bus ieškoma pusiausvyros – be paralyžiaus, bet ir be išankstinio skubėjimo.

Tuo pat metu Europoje tęsiasi diskusijos dėl kapitalo rinkų stiprinimo ir bendresnių investavimo mechanizmų. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Ispanijos finansų ministrai pabrėžė, kad taupymo ir investicijų sąjunga tapo skubiu strateginiu prioritetu.

Geopolitinė įtampa daro įtaką ir paramos Ukrainai darbotvarkei. Nors buvo baiminamasi, kad Kyjivui mėnesio pabaigoje gali pritrūkti lėšų, Tarptautinio valiutos fondo parama ir Šiaurės bei Baltijos šalių pagalba turėtų leisti išlaikyti mokumą. TVF paskola taip pat suteikia Europos Sąjungai laiko spręsti finansavimo klausimus, kuriuos komplikuoja Vengrijos veto dėl didelio masto paskolos Ukrainai.