Indija kuria milžinišką energijos saugyklą: įspūdingas sprendimas aprūpins milijonus
Indija stato milžinišką vadinamąją „vandens bateriją“ – sistemą, kuri perteklinę elektros energiją paverčia sukaupta vandens potencialine energija.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba tarsi bandymas paneigti gravitacijos dėsnius: kaip vanduo gali judėti aukštyn? Atsakymas paprastas – vanduo į viršų pakyla ne pats, o yra pumpuojamas naudojant perteklinę elektros energiją, o vėliau, jam tekant žemyn per turbinas, ta energija atgaunama ir vėl paverčiama elektra.
Indija – viena daugiausiai gyventojų turinčių valstybių pasaulyje, todėl energijos poreikis čia nuolat auga. Tradiciškai šalies energetikos sektoriuje dominuoja anglis – ji sudaro apie 48,5 proc. įrengtųjų pajėgumų.
Vis dėlto valdžia skelbia, kad atsinaujinančiosios energetikos plėtra pasiekė užsibrėžtą tikslą – aprūpinti maždaug 50 proc. kasdieniam gyvenimui reikalingos energijos, ir tai esą padaryta penkeriais metais anksčiau nei planuota.
Šiame kontekste ypač išsiskiria pumpuojamosios hidroakumuliacinės elektrinės sprendimas – „vandens baterija“, leidžianti sukaupti energiją tada, kai jos sistemoje per daug, ir panaudoti tada, kai jos labiausiai reikia.
Apie tokio sprendimo veikimą viešai buvo pristatyta ir remiantis „Shankar IAS Parliament“ apžvalgomis. Indijoje jau seniai naudojamos užtvankos ir vandens saugyklos, kurios aprūpina regionus vandeniu bei elektros energija. Hidroenergija leidžia vandens srautą paversti elektra, o pumpuojamosios sistemos šią logiką papildo energijos kaupimu.
Viena ryškiausių iniciatyvų – Šaravačio pumpuojamosios hidroakumuliacinės elektrinės projektas. Jis įrengtas Šaravačio slėnio laukinės gamtos draustinyje, apsuptame saugomų teritorijų ir gyvūnijos buveinių.
Augant gyventojų skaičiui, šis projektas tapo svarbia vyriausybės ambicijų dalimi, siekiant, kad didesnė nei pusė šalies pagaminamos energijos būtų iš atsinaujinančių šaltinių.
Kaip tai veikia praktiškai? Sistema naudoja nacionalinio tinklo perteklinę elektros energiją tam, kad iš žemutinės Gerusoppos užtvankos vanduo būtų siurbiamas į aukštesnėje vietoje esančią Talakalalės užtvanką. Taip energija „sukaupiama“ vandens lygyje ir gali būti panaudota vėliau, kai elektros poreikis išauga.
Skelbiama, kad 2 000 MW galios sistema pumpuoja vandenį tarp dviejų didžiulių rezervuarų, sukurdama apie 1 400 pėdų vertikalų aukščio skirtumą. Mažo elektros poreikio laikotarpiais vanduo pumpuojamas aukštyn, o piko metu leidžiamas žemyn per turbinas, taip vėl pagaminant elektrą.
Toks sprendimas leidžia stabilizuoti tinklą ir efektyviau integruoti atsinaujinančią energetiką, kai saulės ar vėjo generacija svyruoja. Kitaip tariant, vietoje to, kad perteklinė elektra būtų „prarandama“, ji panaudojama vandeniui pakelti ir vėliau susigrąžinama tada, kai jos labiausiai reikia.
