Kas apmoka sugedusios prekės transportavimą? Pardavėjo pareigos, apie kurias dažnai nutylima
Kai po pirkimo prekė sugenda, ginčas dėl jos pristatymo pardavėjui dažnai prasideda nuo paprastos frazės: „remontuosime, bet atgabenkite patys“. Tačiau vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose vien to nepakanka.
Esminis klausimas yra ne tai, kas fiziškai nuveš daiktą, o kas turi padengti būtinas išlaidas. Jei kalbama apie netinkamos kokybės prekę, o ne apie paprastą vartotojo persigalvojimą, taisyklė yra aiški: prekė turi būti pataisyta arba pakeista nemokamai, per protingą terminą ir nesukeliant vartotojui didelių nepatogumų.
Ką reiškia nemokamai?
Lietuvos civilinis kodeksas numato, kad prekės pataisymas ar pakeitimas turi būti vykdomas nemokamai. Į tai įeina ne tik pats remontas ar keitimas, bet ir būtinos su tuo susijusios išlaidos, įskaitant pašto, vežimo, darbo ir medžiagų kaštus.
Tai reiškia, kad vartotojas turi sudaryti galimybę prekę pateikti, tačiau neprivalo savo lėšomis finansuoti jos kelio pas pardavėją. Kitaip tariant, pardavėjas negali tiesiog pasakyti: „Pirmiausia atvežkite savo sąskaita, o tada spręsime, ar čia brokas.“
Svarbu ir tai, kad ši pareiga nereiškia, jog pardavėjas kiekvienu atveju privalo pats atvažiuoti pasiimti prekės. Praktikoje sprendimas gali būti įvairus: kurjerio organizavimas, atsiėmimas iš vartotojo adreso, transportavimo koordinavimas per servisą arba pagrįstų išlaidų kompensavimas po pristatymo. Teisiškai svarbiausia, kad būtini kaštai nebūtų perkelti vartotojui.
Kada taisyklė netaikoma taip pat?
Čia būtina atskirti dvi visiškai skirtingas situacijas. Viena yra tada, kai prekė sugedo ar turi trūkumą. Kita, kai prekė tiesiog nepatiko ir vartotojas nori jos atsisakyti, pavyzdžiui, pasinaudodamas 14 dienų teise atsisakyti nuotolinės sutarties.
Pastaruoju atveju bendra taisyklė kitokia: tiesiogines grąžinimo išlaidas dažniausiai apmoka pats vartotojas, nebent pardavėjas buvo įsipareigojęs jas padengti arba apie tokią pareigą tinkamai neinformavo. Todėl transportavimo išlaidų klausimas visada turi būti vertinamas pagal tai, ar kalbama apie prekės trūkumą, ar apie persigalvojimą.
Šiame tekste kalbame tik apie pirmąją situaciją, kai prekė yra netinkamos kokybės.
Kaip tai atrodo praktikoje?
Kasdienėje praktikoje ši taisyklė tampa ypač svarbi, kai prekė yra didelė, sunki arba jos transportavimas vartotojui sukeltų akivaizdžių nepatogumų.
Jei po kelių mėnesių sugenda skalbimo mašina, pardavėjas negali pagrįstai reikalauti, kad vartotojas savo lėšomis ją gabentų į kitą miestą. Tas pats pasakytina apie šaldytuvą, sofą ar kitą didelių gabaritų prekę.
Tokiais atvejais „didelių nepatogumų“ kriterijus tampa dar svarbesnis. Kuo sudėtingiau vartotojui prekę nugabenti, tuo silpniau atrodo pardavėjo pozicija, jei jis bando visą organizavimo ir išlaidų naštą perkelti pirkėjui.
Todėl pagrindinė mintis išlieka paprasta: jei vartojimo santykiuose prekė sugedo dėl trūkumo, pardavėjas gali organizuoti grąžinimą įvairiais būdais, tačiau negali palikti vartotojo vieno apmokėti būtino transportavimo. Formulė „atgabenkite savo sąskaita, tada žiūrėsime“ tokioje situacijoje teisiškai yra labai abejotina.
