Geopolitinė įtampa Europoje ir nuolatinės diskusijos apie regiono saugumą vis dažniau skatina gyventojus kelti klausimą – kas nutiktų pinigams bankuose, jei Lietuva atsidurtų karinio konflikto situacijoje?

Finansų ir rizikos valdymo specialistai pabrėžia, jog indėlių apsaugos sistema veikia ir krizės scenarijams, tačiau kartu ragina pasirūpinti racionaliu pasirengimu.

Lietuvoje bankų indėlius saugo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal galiojančią tvarką, kiekvieno kliento lėšos viename banke yra apdraustos iki 100 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad net banko nemokumo atveju ši suma būtų kompensuojama.

Finansų teisės specialistai pabrėžia, kad ši apsauga galioja nepriklausomai nuo ekonominių svyravimų ar politinės situacijos. Indėlių draudimo mechanizmas sukurtas būtent tam, kad krizės akimirkomis sumažintų paniką ir masinio lėšų atsiėmimo riziką.

Svarbi detalė yra ta, kad 100 tūkst. eurų limitas taikomas vienam asmeniui viename banke. Turint didesnes santaupas, racionalu jas paskirstyti per kelias finansų įstaigas, taip padidinant apsaugotą sumą.

Ar karo metu bankai galėtų nustoti veikti?

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinis finansų sektorius veikia pagal itin griežtus kibernetinio saugumo ir veiklos tęstinumo reikalavimus.

Europos Sąjungoje įsigalioję reglamentai, tokie kaip DORA (angl. Digital Operational Resilience Act) ir NIS2 direktyva, įpareigoja bankus pasirengti įvairiems sutrikimų scenarijams – nuo kibernetinių atakų iki infrastruktūros pažeidimų.

Tai reiškia, kad bankai privalo turėti atsargines sistemas, duomenų centrus, veiklos atkūrimo planus ir testuoti savo atsparumą krizėms. Kitaip tariant, net ir sudėtingomis sąlygomis finansų institucijos turi išlikti funkcionalios.

Vis dėlto specialistai pripažįsta, kad trumpalaikiai trikdžiai, pavyzdžiui, elektroninės bankininkystės ar mokėjimų sistemos sutrikimai, ekstremalių įvykių metu yra įmanomi.

Galimi ribojimai ekstremaliose situacijose

Ekonomistai primena, kad karo ar nepaprastosios padėties metu valstybė gali taikyti specialias priemones finansų stabilumui užtikrinti. Teisinė galimybė egzistuoja, gali būti laikinai ribojamas kapitalo judėjimas, grynųjų išėmimas ar tam tikri atsiskaitymai.

Svarbu pabrėžti, kad tokie sprendimai paprastai priimami siekiant apsaugoti finansų sistemą nuo masinės panikos, o ne be pagrindo apriboti gyventojų teises. Praktika rodo, kad tokios priemonės dažniausiai būna laikinos ir orientuotos į stabilumo išlaikymą.

Grynieji namuose – ar tai tikrai saugiau?

Krizės akivaizdoje dalis gyventojų instinktyviai linkę išsigryninti santaupas. Tačiau finansų ekspertai įspėja – visų lėšų laikymas namuose nėra saugiausias sprendimas.

Grynieji gali būti prarasti dėl vagystės, gaisro ar kitų nelaimių. Be to, didelės sumos fiziškai laikomos lėšos neapsaugo nuo infliacijos ir nekuria jokios papildomos vertės. Specialistai dažnai kartoja: net ir neramiais laikais bankų sistemoje laikomos lėšos paprastai yra saugesnės nei pinigai stalčiuje.

Diversifikacija – pagrindinė rizikos valdymo taisyklė

Rizikos valdymo profesionalai rekomenduoja laikytis diversifikacijos principo. Tai reiškia ne tik lėšų paskirstymą tarp skirtingų bankų, bet ir skirtingų turto klasių.

Subalansuotas modelis gali apimti:

• dalį lėšų einamojoje sąskaitoje kasdienėms išlaidoms,
• rezervą indėliuose ar taupomosiose sąskaitose,
• tam tikrą dalį užsienio valiuta,
• nedidelę dalį grynųjų nenumatytiems atvejams.

Toks paskirstymas leidžia sumažinti vieno scenarijaus ar vienos institucijos riziką.

Klasikinės saugaus prieglobsčio priemonės

Geopolitinio nestabilumo laikotarpiais tradiciškai išauga susidomėjimas fiziniu auksu. Taurieji metalai dažnai laikomi vertės saugojimo priemone, nes jų nereikia „patvirtinti“ jokiai finansų institucijai.

Ekonomistai pažymi, kad auksas gali veikti kaip ilgalaikė apsauga nuo valiutų nuvertėjimo ar finansinių sukrėtimų. Mažesnių nominalų monetos ar luitai laikomi praktiškesniu pasirinkimu nei didelės vertės vienetai. Alternatyva gali būti sidabras, kuris yra pigesnis ir prieinamesnis mažesnėms investicijoms.

Istorija rodo, kad krizės metu ribojimai gali būti taikomi ir kitose šalyse. 2013 m. Kipro bankų krizė parodė, kad net euro zonoje gali būti taikomos ypatingos priemonės dideliems indėliams.

Be to, sankcijos, mokėjimų sistemų apribojimai ar tarptautinių pervedimų trikdžiai gali paveikti lėšų judėjimą tarp valstybių. Geografinė diversifikacija gali būti naudinga, tačiau ji negarantuoja absoliutaus saugumo.

Pagrindinė žinutė – išlikti racionaliems

Finansų ekspertų pozicija gana aiški. Panika yra blogiausias patarėjas. Bankų sistema sukurta taip, kad atlaikytų sukrėtimus, o indėlių draudimo mechanizmai veikia būtent krizės scenarijams.

Racionalus pasirengimas dažniausiai reiškia ne radikalius veiksmus, o subalansuotą strategiją: turėti finansinį rezervą, paskirstyti lėšas, įvertinti rizikas ir vengti impulsyvių sprendimų.

Istorija rodo, kad net didelių sukrėtimų pradžioje išgrynintos lėšos neretai po kurio laiko sugrįžta į bankus. Emociniai sprendimai užleidžia vietą pragmatiškam skaičiavimui.

Finansinis saugumas ekstremaliomis aplinkybėmis prasideda ne nuo grynųjų kiekio piniginėje, o nuo gebėjimo išlikti racionaliam tada, kai aplinkui daug baimės, triukšmo ir spekuliacijų.