Jau kelis dešimtmečius žalia nafta ir naftos produktai sudaro didžiausią dalį Europos Sąjungos bendrojo vidaus energijos suvartojimo struktūroje. Nors gamyba mažėjo, o vartojimas per metus svyravo, žalia nafta ir iš jos gaunami produktai iki šiol išlieka itin svarbūs.
2025 metų trečiąjį ketvirtį didžiausia Europos Sąjungos naftos alyvų importo partnerė buvo Norvegija, kuriai teko 14,6 proc. Ši kategorija apima ir naftos alyvas iš gamtinių dujų kondensatų bei iš bituminių mineralų išgautą žalią naftą. Antroje vietoje buvo Jungtinės Valstijos su 14,5 proc., trečioje – Kazachstanas su 12,2 proc. Libijai teko 8,9 proc., Saudo Arabijai – 6,8 proc., Nigerijai – 6,3 proc., o Irakui – 5,1 proc.
Dėl karo Irane energijos išteklių kroviniai šiuo metu negali būti gabenami per Hormūzo sąsiaurį. Tai pirmiausia veikia Saudo Arabijos ir Irako eksportą. Saudo Arabijai tenka didžiausia per šį sąsiaurį gabenamos žalios naftos ir kondensato eksporto dalis – 37,2 proc. viso srauto. Irakui tenka 22,8 proc.
Tai reiškia, kad poveikį jaučia ir Europa, nors kol kas jis yra ribotas dėl pakankamai diversifikuotos rinkos. Iki šiol nebuvo paskelbta apie ekstremalią padėtį, taip pat nė viena Europos valstybė nepranešė turėsianti naudoti strateginių naftos atsargų dėl Artimųjų Rytų krizės. Pagal Europos Sąjungos taisykles kiekviena valstybė narė privalo sukaupti avarines naftos atsargas, atitinkančias bent 90 dienų importo poreikį.
Tuo pat metu Vengrija jau pasinaudojo savo strateginėmis atsargomis po to, kai neteko prieigos prie rusiškos žalios naftos – pagrindinio savo tiekimo šaltinio – dėl sustabdytų srautų „Družba“ naftotiekiu. Dėl to ši šalis gali tapti labiau pažeidžiama, jei tiekimas būtų trikdomas ir toliau.
Tiekimo sutrikimų Artimuosiuose Rytuose rizika gali atsispindėti degalų kainose visoje Europoje. „Brent“ žalios naftos ateities sandorių kaina savaitės pradžioje pasiekė aukščiausią lygį nuo 2024 metų liepos, tačiau vėliau sumažėjo iki maždaug 81 JAV dolerio už barelį.
Dabar Saudo Arabijos valstybinė naftos bendrovė „Saudi Aramco“ siekia dalį žalios naftos eksporto nukreipti į Janbu uostą prie Raudonosios jūros. Tam ji gali pasitelkti Rytų–Vakarų naftotiekį, kuriuo jau naudojosi 2024 metais, kai naftos srautai buvo sutrikdyti Bab el Mandebo sąsiaurio regione, jungiančiame Arabijos jūrą su Raudonąja jūra.