Europos Sąjunga turi skubiai imtis priemonių, kad sumažintų maisto ir žemės ūkio poveikį klimatui, teigiama ES mokslinių patarėjų parengtoje ataskaitoje. Joje siūloma europiečiams valgyti mažiau mėsos, o ūkiams taikyti apmokestinimą už taršą, kuri skatina planetos šilimą. Tokie siūlymai, tikėtina, nebus palankiai sutikti žemdirbių bendruomenėje.

Neseniai paskelbtoje 350 puslapių Europos mokslinės patariamosios tarybos klimato kaitos klausimais ataskaitoje raginama atsisakyti žemės ūkio subsidijų praktikoms, kurios kenkia klimatui. Pasak autorių, tik plataus masto pokyčiai gali sumažinti žemės ūkio indėlį į visuotinį atšilimą.

Kartu mokslininkai siūlo didinti finansinę paramą ūkininkams, kad jie galėtų pereiti prie aplinkai draugiškesnių sprendimų, taip pat gauti pagalbą prisitaikant prie dažnėjančių sausrų ir klimato katastrofų.

Vis dėlto pastaraisiais metais bet kokios aplinkosauginės priemonės, liečiančios žemės ūkį, tapo politiškai jautrios. Briuselis ir ES sostinės vengia spręsti žemės ūkio emisijų klausimą, atsižvelgdami į masines traktorių protesto akcijas ir intensyvias lobistines kampanijas.

Tarybos pirmininkas Ottmaras Edenhoferis pabrėžia, kad tęsti įprastą praktiką nebegalima.

„Norint iki 2050 metų ES pasiekti anglies neutralumą, šis sektorius turi prisidėti prie emisijų mažinimo“, – sakė O. Edenhoferis.

„Jeigu pereinamuoju laikotarpiu tai darysime išmintingai, palaipsniui, nustatydami emisijų kainą, bet kartu gautas pajamas naudodami perėjimui remti, tai būtų naudinga visam sektoriui ir visai visuomenei“, – pridūrė jis.

Nors politiškai jautrūs, šie siūlymai nėra visiškai nauji. Mokslininkai ir tarptautinės institucijos jau ne vienerius metus ragina valstybes skatinti mažesnį mėsos vartojimą ir mažinti aplinkai žalingas subsidijas, nes su maisto sistema susijusios emisijos sudaro apie trečdalį visos šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos.

Danija tuo metu artėja prie precedento: ji gali tapti pirmąja šalimi, kuri apmokestins žemės ūkio taršą. 2024 metais Kopenhaga ir ūkininkų organizacijos susitarė nuo 2030 metų taikyti anglies kainodarą gyvulininkystės emisijoms.

Didelę įtaką turinti nepriklausoma mokslininkų grupė pagal ES teisę teikia rekomendacijas klimato politikai. Ankstesnės jos išvados buvo reikšmingos, o 2023 metais išsakytas raginimas nustatyti 2040 metų tikslą – emisijas sumažinti bent 90 proc. – prisidėjo prie to, kad šis tikslas neseniai buvo įtvirtintas teisės aktuose.

Rekomendacijos žemės ūkiui pateikiamos tuo metu, kai ES rengia naujas politines kryptis: nuo kito ilgalaikio biudžeto ir numatomos žemės ūkio subsidijų sistemos peržiūros iki naujų „žaliųjų“ teisės aktų, skirtų 2040 metų tikslams, ir atsparumo klimato nelaimėms didinimo plano.

Ypatingas dėmesys ataskaitoje skiriamas Bendrajai žemės ūkio politikai – sistemai, kuri sugeria apie trečdalį ES biudžeto. Nors dabartinė struktūra numato nuostatas dėl klimato ir biologinės įvairovės, mokslininkų vertinimu, ji nepadėjo pakankamai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų.

Skaičiuojama, kad visa maisto sistema – nuo ūkininkavimo iki vartojimo ir atliekų tvarkymo – sudaro 31 proc. ES emisijų. Daugiau nei pusė šio kiekio atsiranda maisto gamybos etape: pavyzdžiui, didelę metano taršą sukelia galvijai, taip pat prisideda trąšų naudojimas, traktorių degalai ir kiti veiksniai.

Mokslininkai įspėja, kad dabartinė subsidijų sistema vis dar skatina klimatui žalingas praktikas. Todėl siūloma palaipsniui atsisakyti išmokų, susietų su gyvulininkystės produkcija. Tokia pajamų parama sudaro apie 5 proc. dabartinio BŽŪP biudžeto.

Taip pat raginama iš esmės peržiūrėti išmokų modelį, paremtą vien žemės ploto dydžiu. Šios išmokos sudaro 39 proc. BŽŪP biudžeto arba daugiau nei 100 mlrd. eurų. Pasak ataskaitos autorių, toks principas „skatina žemės ūkio produkciją kitų žemėnaudos formų, pavyzdžiui, miškininkystės, sąskaita“, o tai didina emisijas.

Be BŽŪP reformos, mokslininkai siūlo įvesti anglies kainodaros mechanizmą, apimantį žemės ūkį, remiantis ES apyvartinių taršos leidimų sistemos logika, kuri padėjo reikšmingai sumažinti pramonės ir elektrinių taršą. Vis dėlto pabrėžiama, kad žemės ūkiui reikėtų trijų atskirų sistemų: energijos vartojimo ūkiuose emisijoms, ne CO2 taršai (pavyzdžiui, metanui) ir emisijoms bei CO2 pašalinimui iš žemės naudojimo.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad vien gamybos priemonių nepakanka – būtina mažinti ir vartotojų paklausą. Ypač akcentuojama, kad europiečiai suvartoja per daug raudonos mėsos, o tai didina metano taršą.

Mokslininkai rekomenduoja ES valstybėms parengti nacionalines klimato požiūriu palankesnės mitybos gaires ir nustatyti privalomus standartus maisto produktų rinkodarai bei tvarumo ženklinimui, kad vartotojai būtų skatinami rinktis aplinkai draugiškesnes alternatyvas.

Siekiant sumažinti galimą ūkininkų pasipriešinimą, siūloma, kad sutaupyti BŽŪP lėšų ir iš anglies kainodaros gautos pajamos būtų nukreiptos į ūkininkų perėjimo prie klimato požiūriu tvaresnių praktikų rėmimą ir prisitaikymą prie šylančio klimato.

Ar tokios finansavimo perspektyvos pakaktų nuraminti žemdirbių lobistus, kurie įvairiose Europos šalyse rengė masines protesto akcijas vos pasirodžius užuominoms apie papildomą naštą ūkiams, lieka neaišku. Be to, politinė parama „žaliajai“ darbotvarkei ir Briuselyje, ir sostinėse pastaruoju metu mažėja, prioritetus nukreipiant į pramonę bei saugumą.

Europos Komisija 2020 metais, įgyvendindama „Žaliąjį kursą“, pristatė strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, kuri turėjo padaryti maisto sistemą draugiškesnę aplinkai. Tačiau planas iš esmės buvo apleistas po lobistinių grupių ir konservatyvių politikų kritikos.

O. Edenhoferis vis dėlto mano, kad politinės erdvės sprendimams dar yra, kaip pavyzdį nurodydamas Danijos trišalį susitarimą dėl anglies mokesčio, kurį pasiekė valdžia, ūkininkai ir aplinkosaugininkai.

„Suprantame, kad tai labai sudėtinga, tačiau mums reikia reguliavimo sistemos, kuri skatintų emisijų mažinimą agro-maisto sistemoje“, – pabrėžė jis.