Hormūzo sąsiauris – siauras jūrų kelias tarp Persijos įlankos ir Indijos vandenyno – yra vienas svarbiausių pasaulio laivybos maršrutų. Pastaruoju metu jis tapo ir įtampos epicentru konflikte, kuriame susikerta Izraelio, JAV ir Irano interesai. Jei Teheranas apribotų laivų judėjimą šiame ruože, poveikis būtų juntamas ne vien naftos kainoms.

Hormūzo sąsiauris yra itin svarbus ir pasaulinei trąšų bei žaliavų, reikalingų jų gamybai, prekybai. Jei trikdžiai užsitęstų, pasekmės galiausiai pasiektų ne tik degalines, bet ir ūkius bei maisto kainas parduotuvėse.

Šiuolaikinė žemdirbystė nuo gamtinių dujų priklauso ne mažiau, nei transportas nuo naftos. Iš dujų gaminamas amoniakas, o iš jo – azotinės trąšos, ypač karbamidas, laikomas plačiausiai naudojama azotine trąša pasaulyje.

Dėl to laivybos sutrikimai Hormūze gali sukelti tai, ką „The Conversation“ apžvalgos autoriai vadina trąšų šoku – situaciją, kai trąšų kainos staigiai kyla, o jų prieinamumas mažėja. Toks pokytis greitai padidina žemės ūkio gamybos savikainą, o su vėlavimu persiduoda ir į maisto kainas.

Rinka į galimą scenarijų reaguoja jau dabar. Pasak „CNBC“, didžiausi konteinerių vežėjai, įskaitant „Maersk“, „Hapag-Lloyd“, „MSC“ ir „CMA CGM“, sustabdė arba apribojo reisus per Hormūzo sąsiaurį, dalį laivų nukreipdami aplink Gerosios Vilties kyšulį. Pranešama, kad regione išaugo frachto, draudimo ir su karo rizika susijusios sąnaudos.

Tai svarbu todėl, kad Hormūzas yra vienas pagrindinių pasaulinės energijos prekybos „butelio kakliukų“. JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) vertinimu, 2024 m. per sąsiaurį vidutiniškai buvo gabenama apie 20 mln. barelių naftos per dieną – maždaug 20 proc. pasaulinio skystųjų naftos produktų vartojimo. Tuo pačiu maršrutu judėjo ir apie 20 proc. pasaulinės suskystintų gamtinių dujų (SGD) prekybos.

Už šių skaičių slypi technologija, be kurios šiuolaikinis žemės ūkis nebūtų pasiekęs dabartinio našumo. XX a. pradžioje sukurtas Haberio–Bošo procesas leido pramoniniu mastu „surišti“ azotą ir gaminti amoniaką. Iš amoniako sintetinamos azotinės trąšos jau daugiau nei šimtmetį padeda pamaitinti žmoniją, tačiau kartu dar labiau pririša žemės ūkį prie iškastinio kuro.

Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis pasaulyje prekiaujamo karbamido keliauja būtent per Hormūzą. Tai lemia du regiono pranašumai: palyginti pigių gamtinių dujų prieinamumas ir ilgametės investicijos į amoniako bei karbamido gamyklas Katare, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Problema neapsiriboja vien tuo, kad iš regiono gali neišplaukti gatavos trąšos. Per Hormūzą gabenamos ir SGD, reikalingos trąšų gamybos įrenginiams kitose pasaulio vietose. Jei šis srautas sumažėtų, spaudimas atsirastų vienu metu keliose grandyse: gatavų trąšų eksporte, transporto kaštuose ir pačioje gamyboje.

Praktikoje ūkininkai tokį krizės poveikį pajunta ne iš karto, o po kelių savaičių ar mėnesių, kai artėja pirkimų sezonas prieš sėją. Šiauriniame pusrutulyje kelių savaičių vėlavimas gali būti skausmingas, o kelių mėnesių trikdžiai jau gali pakeisti sprendimus dėl pasėlių struktūros, tręšimo normų ir auginimo pelningumo.

Tai ypač pavojinga todėl, kad augalų reakcija nėra tiesinė: net ir vidutinis azoto tręšimo sumažinimas gali lemti gerokai didesnį derliaus kritimą. Mažesnis kviečių, kukurūzų ar ryžių derlius sukuria grandininę reakciją: brangsta pašarai, didėja spaudimas mėsos gamybai, biokurui ir galiausiai – kainoms parduotuvėse.

Indija reikšmingą dalį vidaus karbamido gamybos grindžia SGD importu iš Persijos įlankos. Brazilija išlieka stipriai priklausoma nuo importuojamų azotinių ir fosforinių trąšų, reikalingų didelėms sojų ir kukurūzų apimtims palaikyti. Net ir JAV, nors turi nemažą vietinę gamybą, importuoja svarbius amoniako ir karbamido kiekius, kad papildytų regioninę paklausą ir pristabdytų kainų kilimą.

Subsacharinėje Afrikoje rizika kitokia. Trąšų naudojimas ten ir taip palyginti mažas, todėl dar vienas kainų šuolis dalį ūkininkų gali tiesiog išstumti iš rinkos. Tai reikštų mažesnius derlius ir didesnį maisto neužtikrintumą regionuose, kurie ir taip jautrūs kainų svyravimams bei prekybos sutrikimams.

Papildomas veiksnys – siera, būtina augalų augimui. Didelė dalis sieros yra naftos ir dujų perdirbimo šalutinis produktas. Jei energijos žaliavų eksportas per Ormuzą silpnėja, mažėja ir sieros pasiūla, o kartu – dar vienas svarbus ingredientas trąšų sektoriui.

Rinkos nuotaikos nervingos ir dėl to, kad alternatyvų greitai sukurti neįmanoma. Naujos amoniako ir karbamido gamyklos statomos metų metus – tam reikia pigios energijos, kapitalo ir uostų infrastruktūros. Net ir dalinio eksporto sumažėjimo iš Persijos įlankos kiti gamintojai negali greitai kompensuoti.

Todėl, kaip pabrėžia „The Conversation“ autoriai, tai nėra vien energetikos krizė. Tai ir maisto sistemos atsparumo testas: per dešimtmečius ji tapo globali, glaudžiai susieta, todėl jautri trikdžiams keliuose strategiškai svarbiuose taškuose.

Panašų mechanizmą nagrinėja ir žurnale „PNAS“ publikuotas tyrimas. Jo autoriai, analizuodami pasaulinę maisto sistemą, daro išvadą, kad didėjant priklausomybei nuo tarptautinės prekybos ji praranda atsparumą ir tampa labiau pažeidžiama krizių. Kitaip tariant, kuo daugiau šalių maisto saugumą grindžia išorės tiekimu, tuo lengviau lokalus sukrėtimas gali virsti globalia problema.

Prisideda ir logistika. Laivų nukreipimas aplink Afriką reiškia ilgesnį pristatymo laiką, didesnes degalų sąnaudas ir augančius kaštus.

„Realaus alternatyvos jūrų transportui nėra“, – „CNBC“ cituotas sakė „Xeneta“ vyriausiasis analitikas Peteris Sandas.

Panašiai atsargiai situaciją vertina ir „Energy Aspects“ įkūrėja bei vadovė Amrita Sen.

„To, ko JAV nepajėgs užkirsti, yra pavieniai išpuoliai prieš tanklaivius – ir to pakanka, kad rinka taptų itin atsargi siųsdama laivus“, – „CNBC“ teigė ji.

Ši atsarga pati savaime kuria trikdžius dar iki formalaus maršruto blokavimo.

Šios krizės poveikį gali būti sunkiau pastebėti nei naftos rinkos šoką. Degalų kainos keičiasi beveik akimirksniu ir matomos visiems. Trąšų ir derliaus atveju efektas pasireiškia vėliau, bet gali būti ne mažiau skausmingas: pirmiausia brangsta logistika ir žaliavos, vėliau mažėja trąšų pirkimai, o tik po kelių mėnesių pasimato kuklesni derliai ir aukštesnės maisto kainos.

Todėl Hormūzo sąsiauris šiandien yra ne tik įtampos energijos rinkoje simbolis. Tai vieta, kur susikerta energetinis saugumas, jūrų prekyba ir maisto gamyba. Nafta varo automobilius, tačiau azotas varo derlių – ir būtent dėl to Hormūzo krizė galiausiai gali smogti ne vairuotojams, o sistemai, kuri maitina pasaulį.